Ar lengva konsultuoti grįžtančius? MIC „Renkuosi Lietuvą“
Per 8 gyvavimo metus Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) Vilniaus biuro įgyvendinamas projektas „Renkuosi Lietuvą" suteikė per 55 tūkstančius nemokamų konsultacijų. Mūsų komandai tai ne šiaip sau skaičius – tai 55 tūkstančiai individualių, kartu su grįžtančiais ar atvykstančiais į Lietuvą išgyventų istorijų ir patyrimų. Grįžimas į gimtinę po ilgų gyvenimo užsienyje metų yra vienas didžiausių gyvenimo sprendimų ir tam reikia nemažo pasiruošimo. Čia į pagalbą ateina mūsų „grįžimo ambasadoriai“, kasdien ieškantys atsakymų į Jums rūpimus klausimus. Koks gi tas „Renkuosi Lietuvą“ konsultanto darbas? Paklausėme jų pačių.
Marta
Kolegos žino, kad vertinant skambučių trukmę, mušu rekordus – trumpi pokalbiai ne man. Juk kartais skambinantys nori išsikalbėti, papasakoti savo gyvenimo istoriją, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti ar pasiskųsti. Būna smagu, kai žmonės perskambina padėkoti už patarimą ar papasakoti, kaip sekėsi grįžus.
Kaip ir kiekviename darbe, ne visi besikreipiantys draugiškai nusiteikę. Kartais žmogus dar neuždavęs klausimo jau skundžiasi, kad vis tiek negaus pagalbos, nes Lietuvoje ir taip „viskas blogai, kas paskutinis - išjunkit lemputę“. Žinoma, stengiuosi į tokius komentarus reaguoti ramiai, tris kartus įkvepiu ir išsiunčiu atsakymus elektroniniu paštu, jei žmogus jau spėjo išsibarti ir atsijungė.
Kai pradėjau darbuotis „Renkuosi Lietuvą“, atrodė, kad neįmanoma bus suvaldyti tokį informacijos srautą, tiek visko žinoti. Juk besikreipiantiems rūpi įvairiausi klausimai – nuo gyvenamosios vietos deklaracijos iki leidimo gyventi gavimo Lietuvos Respublikos pilietybės neturinčiam šeimos nariui. Dabar jau daug aiškiau, kur man pačiai gauti reikalingą informaciją, su kokiomis įstaigomis susisiekti, kokius dokumentus grįžtančiajam parsivežti ar ką patarti grįžtantiems su mažamečiais. Pati stebiuosi, kiek visko sužinojau apie Lietuvą, jos mokestinę, sveikatos ir kitas sistemas konsultuodama grįžtančiuosius.
Valdemaras
Mėgstu keliauti – studijavau užsienyje, aplankiau 24 valstybes, ateityje tikiuosi aplankyti dar daugiau. Tad atėjau dirbti į „Renkuosi Lietuvą“ tikėdamasis, kad mano žinios bus naudingos. Įdomu matyti, kaip lietuviai pasklidę po pasaulį - mums rašo ne tik iš Anglijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos, ar Europos šalių, bet ir iš Čilės, Filipinų, Bermudų, Omano ir kitų kraštų. Savotiškai smagu, kad tautiečiai keliauja po pasaulį, semiasi patirties, įspūdžių, o kai jau susiruošia grįžti - mes galime jiems suteikti naudingos informacijos.
Pats labiau mėgstu, kai žmonės suformuluoja klausimus raštu, tada galiu nusiųsti reikalingas nuorodas, duoti konkretesnį atsakymą. Absoliuti dauguma besikreipiančių yra mandagūs ir geranoriški, atsimenu tik vieną moterį, kuri necenzūriškai susikeikusi padėjo ragelį. Juk ne visada galiu duoti žmonėms pozityvius atsakymus, tarkim, jei jau kažkas skolingas antstoliams Lietuvoje, tai aš tos skolos nepanaikinsiu ir pats, deja, neapmokėsiu.
Vienos konsultacijos trunka penkias minutes, kitos gali užtrukti ir dvejus metus. Neseniai konsultavome iš Argentinos atvykusią mišrią šeimą. Prieš porą metų parašę elektroniniu paštu, kad svajoja kurti tolimesnį gyvenimą Lietuvoje, dabar jau ne kartą aplankė mus biure Vilniuje – susipažinome, padėjome deklaruoti gyvenamąją vietą, išsiimti verslo liudijimą, užpildyti Migracijos departamentui reikalingas formas. Vyrui gavus leidimą gyventi Lietuvoje, visa šeima pažadėjo vėl mus aplankyti ir atsivežti šampano!
Ramunė
Niekada nežinai, ko tikėtis – vienomis dienomis prisijungi ir randi, kad per naktį prisikaupė galybė naujų užklausų, o telefonas netyla nuo pat ryto. Būna ir ramesnių dienų. Kai pradėjau dirbti „Renkuosi Lietuvą“, labiausiai nerimavau dėl to, kad reikės bendrauti telefonu, galvojau - juk kiekvienas pokalbis bus tarsi egzaminas, reikės iškart suteikti atsakymą! Bet tikrai smagu girdėti žmonių balsus – vieni kalba su akcentu, kiti ir po daugelio metų užsienyje taip dzūkuoja, kad negaliu atsiklausyti. Dauguma skambinančiųjų tikrai draugiški ir būna - atsisveikini su kokiu žmogumi, palinki sėkmės ir dar ilgai tą žmogų atsimeni.
Pavyzdžiui, viena moteris skambino pasitarti dėl grįžimo iš Jungtinės Karalystės. Klausydama jos istorijos galvojau: panašaus amžiaus kaip aš, panašios gyvenimo aplinkybės, lygiai taip pat jaudinasi prieš grįžimą! Nesusilaikiusi pasakiau, kad esu patyrusi tokį patį nerimą dėl ateities, kai parsikrausčiau iš Anglijos ir visgi labai džiaugiuosi dabar gyvendama Lietuvoje. „Kaip gera žinoti, kad nesu vieniša su savo baimėmis!“ – jaudinosi pašnekovė. Laikau už ją sukryžiuotus pirštus, esu tikra, kad nesigailės grįžusi namo. Vien dėl tokių pokalbių mėgstu savo darbą.
Ko nemėgstu? Kai užsieniečiai ar netgi lietuviai rašo „Lietuva“ su klaidomis arba iš mažosios raidės. Juk čia ne šiaip sau žodis!
Komentarai