Ligija Walter

Vokiečių kalbos mokytoja Ligija Walter: „Emigracija į Vokietiją buvo didžiausia mano gyvenimo avantiūra.“

Tik baigusi Klaipėdos medicinos mokyklos akušerės specialybę ir sėkmingai dirbusi Klaipėdos miesto ligoninės gimdymo skyriuje 21-ių metų Ligija į Vokietiją išvyko vedina smalsumo.

„Vieną dieną netikėtai sulaukiau lietuvio draugo, kuris tuo metu jau gyveno ir dirbo Vokietijoje, skambučio. Jis paklausė, ar nenorėčiau metus padirbėti trijų vaikų aukle. Auklė turėjo turėti medicininį išsilavinimą, nes viena mergaitė sirgo cukriniu diabetu. Pasakiau, kad sutinku. O, kad vokiškai nė žodžio nemoku, absoliučiai nesusimąsčiau...“ – prisimena dabar Vokiečių kalbos mokytoja dirbanti Ligija.

Apie savo staiga pasikeitusius gyvenimo planus moteris niekam nepasakojo. Tik susitvarkiusi visus reikiamus dokumentus, gavusi vizą ir žinodama, kad po kelių dienų išvyksta, apie tai pranešė artimiesiems.

„Prasidėjo pragaras: Kaip? Kur? Į Vokietiją? Be vokiečių kalbos? Pakliūsi į bėdą! Visaip mane bandė perkalbėti tėvai ir draugai.“ – šypsosi Ligija. „Iš darbo aš neišėjau, išvykau atostogų metu ir mąsčiau, kad jei Vokietijoje bus blogai, tai lyg niekur nieko vėl grįšiu į darbą – toks buvo mano planas.“ – dalijasi prisiminimais Ligija.
Nors ir aplink visi kalbėjo tik vokiškai, o kalbų, kurias mokėjo, negalėjo panaudoti, integruotis svečioje šalyje jaunai merginai nebuvo sunku. Būdama tik tarp vokiškai kalbančiųjų ji greitai išmoko vokiečių kalbą. O kadangi tais laikais Vokietija nepripažino Ligijos turimo Lietuvos vidurinės mokyklos išsilavinimo, vairuotojo pažymėjimo, taipogi ir turimo medicininio išsilavinimo, tam, kad būtų pripažinta, merginai teko visko mokytis iš naujo.

„Kodėl po 10 metų gero ir įdomaus gyvenimo Vokietijoje grįžau gyventi į Lietuvą, nėra taip lengva paaiškinti tiems, kurie niekada nebuvo emigravę... Grįžau dėl neapsakomo ilgesio gimtinei. Man atrodė, kad Lietuvoje gyvenimas ir viskas – nuostabu ir pasakiška. O duona tik Lietuvoje duona kvepia“ – šypsosi Ligija.

Ligija pripažįsta, kad grįžus gyventi atgal į Lietuvą buvo išties sudėtinga. „ 2-3 metus gyvenau kaip Vokietijoje, net bandžiau dar kartą emigruoti. Dauguma artimųjų ir aplinkinių manęs nepalaikė, nes niekas nesuprato, kaip aš iš „rojaus“ grįžau į „pragarą“. Nesisekė rasti darbą, nors turėjau kelis išsilavinimus. Darbdaviai tik pamirksėdavo akimis, kai pamatydavo, jog mokiausi Lietuvoje ir dar „krūvą“ išsilavinimų gavau Vokietijoje. Turbūt pagalvodavo, kad kažkas ne taip su manimi, nes visi kaip susitarę sakydavo, jog per daug kavalifikuota esu... Bet visa tai mane tik dar labiau užgrūdino“.

Ligijos teigimu, gyvenimas svetimoje šalyje – nuostabus gyvenimo universitetas, kurio paskaitų gyvenant tik savo šalyje niekaip nepavyks išklausyti.


„Gyvenimas kitur išmokina tolerancijos, pakantumo, sugebėjimo pritapti skirtingose gyvenimo situacijose. O tai yra didžiulis dvasinis turtas, kurio net už pinigus nenusipirksi. Lietuva mane išaugino, o Vokietija – subrandino. Todėl esu labai dėkinga abiem šalims. Ir abi šalys man yra vienodai brangios ir mielos“.

Ankstesnė istorija
Cedric Raffier
Kita istorija
Julius Paplauskas
Informacija atnaujinta: 2018-10-02
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!