Agnė Vertelkaitė

Po trylikos metų praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Agnė pasiryžo keliauti namo: „Išeinu iš darbo. Išvažiuoju. Jaučiausi lyg šokčiau nuo olos ir tikėjausi, kad apačioje vanduo“.

Agnės istorija Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo baigus bakalauro studijas Vilniaus universitete. Vykdama su šeima į Čikagą, absolventė manė greit grįšianti, tačiau planuota trumpa viešnagė pavirto trylikos metų kelione: „Pradėjau nuo eilinių imigrantų darbų, po to dirbau lituanistinėje mokykloje, dėsčiau literatūrą“. Galiausiai Agnė įsidarbino Lietuvos konsulate, kur devynerius metus be kitų atsakomybių dirbo su lietuvių bendruomene. Pagrindinė Agnės atsakomybė buvo ryšiai su visuomene. Negana to ji savanoriškai dalyvavo ir lietuviškoje visuomeninėje veikloje, daugiausia laiko skirdama „Lietuvių Fondo“ veiklai, prie kurios prisideda ir grįžusi, būdama fondo tarybos nare. Moteris nebuvo tipiška emigrantė, nes dirbo diplomatinėje atstovybėje, kur tvyrojo teigiama atmosfera ir tikėjimas, kad Lietuvoje gyventi gera. Agnė prisimena, kad atstovybėje lankėsi V. Adamkus, V. Landsbergis, Lietuvos ministrai, seimo pirmininkai. „Kai matai tokį tikėjimą iš žmonių ir pats užsikreti“ - šypsosi Agnė. Be to ji kasmet grįždavo į Lietuvą, taigi niekuomet neprarado ryšio su gimtine.

Paklausta, kas pastūmėjo grįžti, Agnė įvardija kelias priežastis: „Brolis grįžo anksčiau dalyvauti „Kurk Lietuvai“ programoje. Parvykęs jis liko ir visą laiką įkalbinėjo mane grįžti. Tai turėjo įtakos nusiteikimui, kad tai svarstytina. Taip pat norėjosi karjeros pokyčių. Atstovybėje pradirbau devynerius metus ir svarsčiau, ką dar galima nuveikti“. Dar gyvendama Čikagoje Agnė susipažino su projekto „To Be LT“ komanda. Po kurio laiko jai buvo pasiūlyta pastarąjį koordinuoti. Tikėjimas šiuo projektu ir pagrindine jo idėja, jog reikia kurti globalią Lietuvą, pasaulio lietuvių bendruomenę ir atskleisti skirtingus lietuviškumo kampus, ir buvo pagrindinis akstinas grįžti. Agnė pabrėžia, jog norint kokybiškai gyventi dvasine prasme, būtina užsiimti veikla, kuria tiki:

„Gali turėti pajamas ir perkamąją galią, bet reikia žiūrėti, ar ką dėl to paaukoji. Rutina neteikia džiaugsmo. Naujas automobilis nenusvers to, ką suteikia veikla, tiekianti pasitenkinimą, įkvepianti, auginanti kaip žmogų, kuria tu tiki.  Todėl veikla, kuria tu užsiimi, yra labai svarbi tavo gerovės suvokimui“.

Daugelis šio pasirinkimo nesupranta ir su nuostaba veide klausia, kodėl Agnė grįžo. Moteris, savo ruožtu, bando parodyti ir įtikinti, jog Lietuvoje anaiptol nėra blogai:

„Likti savo pažįstamų, draugų, šeimos rate yra daug teisingesnis pasirinkimas. Žinoma, įgyti daugiau patirties, pamatyti, kaip gyvenama kitose šalyse, kultūrose yra vertinga, tačiau, mano manymu, ilgalaikis gyvenimas daugeliu atveju gali būti geresnis tik materialiai. Tai neatsvers to, kad būsi svetimas vietos kultūroje, kad skirsi daug energijos susikurti naują socialinį ratą, o giminių apskritai šalia neturėsi...“

Žinoma, adaptacinis periodas parvykus nėra paprastas: „Grįžti į savo aplinką, bet ji yra pasikeitusi. Atrodo, buitiniai, paprasti dalykai, o tu pasiklysti. Yra pažįstamų, yra giminių, bet nebepalaikai tokių glaudžių ryšių. Kartais jautiesi, kaip visiškas ateivis“.

Tačiau moteris net neabejoja, jog toks periodas laikinas ir su užsidegimu pasakoja apie savo naują veiklą:

„Dauguma suvokia, kad Lietuva egzistuoja tik geografinėje teritorijoje. Tačiau ji egzistuoja pasaulyje, yra įdomi, turtinga ir su milžinišku potencialu. Lietuvio kaip tokio sąvoka yra atgyvenusi. Lietuviais nėra tik tie, kurie gimė ir užaugo Lietuvoje. Ši sąvoka daug platesnė... Tapatybė yra įvairi ir gali turėti daugybę skirtingų pjūvių. Kiekvienas gali rasti savą kampą ir sąsajas su Lietuva, lietuvybe - galbūt su istorija, kultūra, tautodailės elementais ar virtuve“ ,- toliau įžvalgomis dalinasi Agnė.

Per ateinančius dvejus metus, projekto komanda numato 5-8 keliones į skirtingas vietas susitikti su lietuvių bendruomenėmis. Bus rengiamos diskusijos, interviu, koncertai, tokiu būdu ne tik mėginant vienyti pasaulio lietuvius, bet ir suprasti, ką apskritai reiškia jais būti. Agnė pasakoja, jog po kelionių bus kuriami filmai arba televizijos laidos, taip pat siužetai, reportažai, kurie bus rodomi lietuviams Lietuvoje ir užsienyje: „Reikia skleisti supratimą, kad visam pasaulyje turi savų žmonių, kurie yra skirtingi, bet vis dėlto - tos pačios bendruomenės nariai“.

Agnė grįžo vedama idealizmo ir tikėjimo, jog galima nuveikti kažką prasmingo ir gero, tačiau pripažįsta, jog vis dar jaučiasi it įkritusi į vandenį ir nežinanti, kur jo paviršius. Nepaisant to, moteris iš naujo atranda Lietuvą ir dalykus, kuriuos buvo primišusi:

„Kai nuolat būni, tu nebematai grožio, nebereaguoji į aplinką. Jeigu žiūri kaip naujai atvykęs, pamatai daug nuostabių dalykų: ir mėlyną šilo juostą, ir berželius prie kelio. Galbūt tai visiškos klišės, bet juk jomis ir tampa tik patys nuostabiausi, gražiausi dalykai“.