Ali Khalil Chahine

Su Ali Khalil Chahine susitikome jo jau namais tapusiame Kaune, nedidelėje prekybos centro kavinėje. Užsisakius du puodelius arbatos bei stiklinę sulčių, netrunku pastebėti savo jaunėlį sūnų Nojų atsivedusio Ali šiltą bendravimo manierą. Visgi, labiausiai žavi pašnekovo puikios lietuvių kalbos žinios. Iš Libano kilęs trijų vaikų tėvas šeimą čia sukūrė su lietuvaite Agne. Ali yra gydytojas – ortopedas traumatologas ir šiuo metu dirba Jurbarko bei Mažeikių ligoninėse. Vyras Lietuvoje skaičiuoja jau 18-us metus, o jo istorija čia prasidėjo, kai mokyklą pabaigęs libanietis medicinos studijoms pasirinko būtent Kauną. Jis jau seniau žinojo, jog nori studijuoti mediciną, netgi buvo priimtas į universitetą Beirute, tačiau jaunatviškas noras ištrūkti bei priimti naujus iššūkius nugalėjo ir Ali atvažiavo į Lietuvą. Droviu, klausiančiu žvilgsniu Nojui žvelgiant į mus aptarnaujančią padavėją ir tyliai teiraujantis, kurgi jo užsakytos multivitaminų sultys, su Ali ragaujame pirmuosius gurkšnius karštos arbatos ir po truputį pasineriame į jo istoriją.

Kodėl į Lietuvą? Apie galimybę studijuoti Lietuvoje, Kaune, Ali sužinojo iš savo vaikystės draugo, kaimyno, kuris pats buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentas. „Aprodė Lietuvą iš nuotraukų, kažkiek informacijos susiradau internete, bet, žinai, tais laikais tiek daug informacijos nebuvo – pirmas dalykas, kuris iššokdavo įvedus Lithuania buvo, aišku, Sabonis.“ Žinios apie Sabonį, nors Lietuvoje ir naudingos, tačiau atvykstant studijuoti mediciną, greičiausiai, nėra pačios reikalingiausios. Nepaisant to, pašnekovas teigia, jog prieš atvykstant baisu nebuvo, tai neabejotinai iššūkis, bet baimės Ali nejautė ir priėmė tai kaip galimybę įgyti naujos patirties. Tėvai tokį Ali norą taip pat sutiko palankiai, jam neprieštaravo ir, mąstydami apie ateitį, pasikliovė jau pilnamečio sūnaus gebėjimu apsispręsti: „nemažai apie tai kalbėjau su tėčiu, jis sakydavo: tu jau suaugęs, čia tavo gyvenimas, pagalvok, ar tikrai to nori. Jeigu nusprendei, kad tikrai taip – važiuok.“ Apsisprendimą lengvino ir įsitikinimas, jog Ali gimtinę palieka laikinai, tik tam, kad pabaigtų mokslus: „pradžioje net nebuvo kalbos apie pasilikimą, aš planavau grįžti.“


„Aprodė Lietuvą iš nuotraukų, kažkiek informacijos susiradau internete, bet, žinai, tais laikais tiek daug informacijos nebuvo – pirmas dalykas, kuris iššokdavo įvedus Lithuania buvo, aišku, Sabonis.“

Pradžia lengva nebuvo

Pirmas įspūdis dar 2000-aisiais atvykus į Lietuvą buvo kartus – Ali nustebo išvydęs gatvių pakampiuose miegančius benamius, susidūrė su ryškiu kalbos barjeru bei su skeptišku požiūriu į kitataučius. „Man benamiai buvo kažkoks neįprastas, nematytas dalykas. Taip pat sunku buvo surasti žmogų, kuris laisvai kalbėtų anglų kalba, nesvarbu, ar jaunas, ar ne...  Kitas dalykas – tais laikais nebuvo bendravimo normų su kitataučiais, buvo labai skeptiškai  žiūrima į užsieniečius.“ Nors, kaip teigia Ali, gyveno ramų savo gyvenimą niekam netrukdydamas ir nesiveldamas į konfliktus, jaunuolis netruko sulaukti atvirų žeidžiančių replikų net ir gatvėje: „būdavo eini gatvėj ir sako angliškai, ir lietuviškai – išvažiuok iš čia, negyvenk mūsų šalyje.“

Ali teigia supratęs, jog norėdamas prisitaikyti turės išmokti lietuvių kalbą: „buvo tam tikras kultūrinis šokas, atvažiavęs supratau – aš neišgyvensiu, jei neišmoksiu lietuviškai.“ Pirmus trejus studijų metus Ali lietuvių kalbos kursus lankė universitete, tačiau ledus pralaužė savo individualiomis pastangomis: „nusipirkau žodyną, atsisėdau, iš tikrųjų, pirmiausia tai internetinio susirašinėjimo portaluose... „Mirc“ tais laikais buvo labai populiarus. Kai susirašinėdavau su lietuviais ir man atsakydavo angliškai, aš sakydavau – ne ne ne, man, prašau, lietuviškai. Taip išmokau kažkiek ir paskui [kalbą tobulinau] tiesiog bendraudamas.“

„(...) nusipirkau žodyną, atsisėdau, iš tikrųjų, pirmiausia tai internetinio susirašinėjimo portaluose... „Mirc“ tais laikais buvo labai populiarus. Kai susirašinėdavau su lietuviais ir man atsakydavo angliškai, aš sakydavau – ne ne ne, man, prašau, lietuviškai. Taip išmokau kažkiek ir paskui [kalbą tobulinau] tiesiog bendraudamas.“

Ilgainiui Ali išmoko kalbą, po truputį prisitaikė prie vietinio gyvenimo ir kultūros, tačiau prisimena, jog tikrai ne visada jautėsi komfortabiliai, teko išgyventi ir psichologiškai sunkius emocinius nuosmukius, rimtai svarstant apie grįžimą į gimtinę. Studijuodamas antrame kurse, vaikinas manė –  viskas. Namų ilgesys pasidarė nepakeliamas, nieko daugiau nebesinorėjo, reikia važiuoti namo: „Antrame kurse susirgau lengva depresija, užsienyje gyventi nusibodo, pasiilgau namų, norėjau viską mesti ir grįžti.“ Tačiau, praėjus maždaug pusmečiui, padedamas tėvo patarimų ir padrąsinimų, jog namų ilgesys yra visiškai normalus bei natūralus ir ilgainiui jis praeina, Ali rado savyje jėgų ir šį etapą ištvėrė, o vėliau, kaip sako pats, „viskas po truputį geryn ir geryn...

Sukurta šeima bei sprendimas ateitį kurti Lietuvoje

Prisimindamas pirmąją patirtį šiandien, Ali teigia, jog viskas po truputį atsistojo į savas vėžias ir su tokiu priešišku nusistatymu susidurti nebetenka. Vyras tai sieja su tam tikru vietos gyventojų požiūrio pokyčiu, su nusistovėjusiu gyvenimo ritmu, gebėjimu asimiliuotis bei mano, jog tai ypač priklauso nuo artimiausių žmonių rato: „Pokytis jaučiasi, ir tikrai į gerą pusę... Aš manau, kad tam tikras gyventojų sluoksnis, kuris yra neišprusęs, neišsilavinęs, kurio atstovų yra kiekvienam mieste, kiekvienoje šalyje ir jie visada bus nusistatę prieš, bet aš stengiuosi su tokiais žmonėmis nebendrauti.“

Vyras teigia, kad neretai susiduria su šypseną keliančiomis, kuriozinėmis situacijomis dėl to, jog su juo bendraudami vietos gyventojai kartais paprasčiausiai sutrinka, netikėdami savo ausimis, išgirdę Ali taip gražiai kalbant lietuviškai: „kuriozinių nutikimų pasitaiko visur, žmonės sako - kalbu ir galvoju, ar aš girdžiu anglų kalbą ir mano smegenys taip išverčia, ar čia tikrai kalbat lietuviškai – dažnai taip būna. Visur, kur einu, su manimi bando kalbėti angliškai ir nustemba, kai atsakau jiems lietuviškai... Būna kartais, kai kalbu lietuviškai, atsako man angliškai, aš atgal lietuviškai, jie man atgal angliškai – na ir gerai (juokiasi). Pasimeta žmonės šiek tiek.“

Šiek tiek įsidrąsinęs Nojus jau spėjo ir visai pamiršti apie savo užsakytas sultis. Dabar, lėtai siurbčiodamas tėčio vaisinę arbatą, žvilgsniu tyrė, koks čia jaunuolis nenustoja klausimais kamantinėti jo tėčio, o šis, mintyse, matyt, gvildendamas prisiminimus apie užsimezgusią meilės istoriją su dabartine žmona Agne, su šypsena pasakoja, kaip planai grįžti į gimtinę išgaravo ir svarstymų nebeliko – savo ateitį kurs Lietuvoje. „Pabaigęs mokslus tikrai planavau grįžti, neplanavau likti, bet kažkur eigoje tie planai pasikeitė“ – juokiasi Ali – „tiesiog pamačiau, jog čia gyventi tikrai galiu – kodėl gi ne?“ Susipažinęs su savo būsima žmona, Ali neabejotinai dar labiau sutvirtino pamatus nulėmusius sprendimą likti čia Lietuvoje. Pora, dar studijų metais susipažinusi Kaune, suprato, jog savo ateitį nori sieti kartu ir nutarė kurti šeimą. Dabar sutuoktiniai augina tris vaikus, kurių jauniausią jau spėjome šiek tiek pažinti.

Ali labai džiaugiasi dėl to, jog tiek žmonos Agnės, tiek jo paties tėvai jaunuolių planams kurti šeimą neprieštaravo ir juos palaikė: „Iš dalies šiuo klausimu mums pasisekė, nes turiu draugų, kurių nei žmonos tėvai, nei jų pačių tėvai nelabai tokias poras priima, o pas mus kažkokių pykčių ar nemalonumų nebuvo. Abi šeimos mūsų planus priėmė labai normaliai – čia mūsų gyvenimas, mes jau apsisprendėm ir esame už save atsakingi.“

Nepaisant to, kad Ali nuo jo tėvų skiria tūkstančiai kilometrų, vyras teigia, jog ryšį su savo tėvais stengiasi išlaikyti, o jau savo auginamus vaikus taip pat siekia, kuo geriau supažindinti su savo gimtąja kultūra, pamokyti arabų kalbos ir, kiek leidžia aplinkybės, nuvežti pas senelius. „Pas mano tėvus tikrai nuvažiuojam, vaikai su mano tėvais daugiausia bendrauja angliškai. Vyriausia dukra jau gana neblogai kalba arabiškai, vidurinysis sūnus – irgi kažkiek išmokęs, aišku, mažasis dar ne. Viskas prasideda nuo to, kad aš pasakau kelis žodžius ir jie vėliau bando juos atkartoti, įsiminti, ką jie reiškia.“ Ali apgailestauja, jog tėvams, nors kelis kartus bandė, deja, Lietuvoje lankytis dar neteko. Planai dažnai griūna dėl sunkumų, iškylančių darbe, pakrikusios vieno iš tėvų sveikatos, nepavykus gauti vizos ar dar kitų priežasčių, „nepavyksta, bet jie labai labai norėtų apsilankyti.“

Suaktyvėjęs bei į šalis besižvalgantis Nojus, akivaizdžiai ne itin patenkintas savo padėtimi jau bene pusę valandos sėdint vienoje vietoje, vėl sukluso išgirdęs kalbant apie jo senelius, o Ali svajoja apie galimybę tėvams aprodyti Lietuvą ir yra įsitikinęs, jog, ką parodyti čia ilgai ieškoti nereikėtų: „Į Trakus tikrai vežčiau, pagrinde gamtą rodyčiau, nes gamta Lietuvoje tikrai labai graži. Aprodyčiau Vilnių, man jau gerai pažįstamą Kauną, vežčiau daug kur... ir į Druskininkus, ir į Mažeikius. Labai gražu yra tai, kad ir patys miestai, ir visa Lietuva šiltuoju sezonu yra tokia žalia.  Mūsų šalyje nėra tokios gamtos, aišku, ten yra kita – jūra, kalnai – gali, pavyzdžiui, nuo -1, -2 iki +40 per porą valandų pasiekti – nuo kalnų iki pajūrio. Yra tam tikrų įdomybių pas mus, bet tokios žalumos kaip čia, Lietuvoje, ten nerasi.“

Apie lietuvius, Lietuvą ir tai, kodėl Ali čia gera gyventi

Ali teigia, jog jau po studijų integruotis ir įsilieti į profesinę aplinką, dirbant gydytoju jam sunku nebuvo. „Aš manau, kadangi pradėjau studijuoti čia – pradėjau toj sistemoj nuo pat studijų pradžios, supratau, kaip ta sistema veikia, kaip ligonis ateina pas daktarą, kaip vyksta visas gydymas – dėl to man tiesiog nebuvo labai sunku. Jeigu dabar važiuočiau kažkur į užsienį, tikrai būtų sunkiau priprasti prie sistemos.“

Žvelgdamas į savo jaunėlį, trijų vaikų tėvas Lietuvą vadina namais ir labiausiai čia vertina galimybę užtikrinti stabilumą sau bei savo šeimai. Paklaustas apie tai, ką mano apie neretai girdimą gana pesimistinę pačių lietuvių nuomonę apie gyvenimą Lietuvoje ir iš gimtojo krašto emigruojančius srautus, Ali teigia, jog ne visada supranta tokį pasirinkimą. „Man Lietuvoje gyventi gera dėl stabilumo, aš čia jaučiu, kad mano gyvenimas jau nusistovėjęs į vėžias ir dėl to man yra gera. Net kelis kartus esu gavęs darbo pasiūlymus iš užsienio – iš Anglijos, Airijos, Skandinavijos šalių – bet atsisakiau. Aš bijau vėl pradėti iš naujo, nežinia kur, vėl pradėti nuo nulio, bijau tos pradžios. Man patinka gyventi stabilų gyvenimą.“

„Kai kalba apie tuos lietuvius, kurie dėl ekonominių priežasčių išvažiuoja, aš galiu vieną dalyką pasakyti – jeigu jie dirbtų Lietuvoje tiek pat, kiek jie dirba užsienyje, gyventų panašiomis sąlygomis, kokiomis gyvena užsienyje, didelė dalis jų tikrai Lietuvoje galėtų užsidirbti.“

„Kai kalba apie tuos lietuvius, kurie dėl ekonominių priežasčių išvažiuoja, aš galiu vieną dalyką pasakyti – jeigu jie dirbtų Lietuvoje tiek pat, kiek jie dirba užsienyje, gyventų panašiomis sąlygomis, kokiomis gyvena užsienyje, didelė dalis jų tikrai Lietuvoje galėtų užsidirbti.“ Mąstydamas apie teiginius, jog išvažiuojama siekiant ieškoti geresnio gyvenimo, Ali nemini turtų ar prabangos, bet akcentuoja tai, kas yra svarbiausia ir klausia: „Ką reiškia gerai gyventi? Man tai yra stabilumas. Jeigu uždirbi ir gali turėti stogą virš galvos, gali kasdien pakankamai pavalgyti, nesi nuogas – čia yra pagrindiniai dalykai, dėl kurių žmogus gali gyventi. Aš dirbdamas galiu tai užtikrinti sau ir savo šeimai, ir tai yra svarbiausia.“

„Ką reiškia gerai gyventi? Man tai yra stabilumas. Jeigu uždirbi ir gali turėti stogą virš galvos, gali kasdien pakankamai pavalgyti, nesi nuogas – čia yra pagrindiniai dalykai, dėl kurių žmogus gali gyventi. Aš dirbdamas galiu tai užtikrinti sau ir savo šeimai, ir tai yra svarbiausia.“

Pokalbiui artėjant prie pabaigos, galvodamas apie išsakytas mintis po truputį laukiu pasirodančios padavėjos tam, jog galėčiau paprašyti sąskaitos, tačiau tai pastebėjęs Ali mane sustabdo – nesirūpinkite, sumokėsiu aš. Po kelių akimirkų atkaklios kovos dėl to, kuris iš mūsų sumokės už gėrimus, pavyksta išsiderėti, jog už savąją arbatą susimokėsiu pats. Spaudžiu Nojui mažą jo rankutę, šypsodamasis dėkoju Ali už pokalbį ir atsisveikinu, palikdamas tėvą ir sūnų sėdėti vienus.



Parengė Justinas Didika

Ankstesnė istorija
Laurynas Boguševičius
Kita istorija
Vytas Neviera
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!