Vytas Neviera

„Išvažiavau atrasti pasaulį, atradau save.“

Vytas pirmą kartą iš Lietuvos į Austriją išvyko dar būdamas ketvirto kurso studentas, suviliotas Tarptautinės migracijos organizacijos regioninio biuro (TMO) profesinės praktikos pasiūlymo Vienoje. Vos po trumpo interviu telefonu, TMO darbuotojai Vyto paklausė, kaip greitai vaikinas galės atvykti į Austriją. Tačiau vietoje planuotų 3 mėnesių vaikinas užsienyje liko šešiems. Tokio pasirinkimo priežastis — atsivėrusios galimybės, sutapusios aplinkybės ir noras tobulėti profesinėje srityje. Profesinės praktikos metu užgimusi meilė Vienai paskatino Vytą grįžti atgal į Austriją po studijų baigimo.

Grįžęs į Austriją Vytas užsiėmė saviugda, mokėsi naują kalbą bei daug laiko skyrė kūrybai: „Po bakalauro į Vieną išvykti planavau vienam mėnesiui, atostogoms, likau dviem. Tuomet apsistojau pas draugus. Bet kadangi tėvai žinojo, kaip myliu Vieną, darbo patarė ieškotis ten. Darbo pobūdis buvo labai įvairus: nuo barmeno iki renginių organizatoriaus ar renginių fotografo. Be to, dar norėjau išmokti vokiečių kalbą. TMO biure, kur atlikau profesinę praktiką, darbas vyko anglų kalba, po darbų rašiau bakalaurinį darbą, todėl tuomet mokytis vokiečių kalbos neturėjau galimybės, tad tai pradėjau daryti Austrijoje jau po bakalauro studijų, dirbant. Taip pat Austrijoje turėjau daugiau laiko fotografijai ir piešimui, kai Vilniuje tuo užsiimdavau tik per kai kurias paskaitas, sąsiuvinių paraštėse. Man piešimas būdavo tarsi meditacijos forma. Sykį Vienoje susipažinau su keliais žmonėmis, kuriems papasakojau apie savo hobį. Jie susidomėjo mano darbais ir paprašė manęs piešinių pardavimui. Kiek žinau, jų biuro mano darbai taip ir nepasiekė, o pakibo ant tų žmonių namų sienų.“

Vytas Vienoje aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Nuo 2013 m. rudens iki 2014 m. pabaigos buvo  TEDxVienna savanoris, neatlygintinai dirbo su kitais renginiais.  2015 m. pavasarį Vienoje vykusioje Eurovizijoje dirbo Lietuvos delegacijos padėjėju: „Iki tol, kol renginys prasidėjo, komunikavau su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.“ Dirbdamas Lietuvos delegacijos asistentu Vytas turėjo progą susitikti ir žymiąją Končitą, Austrijos dainininkę, tapusią 2014 m. Eurovizijos nugalėtoja. „Prieš 2015 m. Euroviziją ji išleido savo pirmąjį albumą, taigi jos komunikacijos komanda pasiūlė penkių šalių delegacijoms suteikti išskirtinius interviu. LRT taip pat pareiškė norą dalyvauti atrankoje dėl interviu. LRT darbuotojų Končitos atstovas, kurį pažinojau, paklausė, ar Vytas Neviera yra jų delegacijos savanoris, atsakius teigiamai, LRT pateko tarp penkių laimingųjų. Ir pats susitikau su Končita, tai tikrai neeilinis įvykis. Kiek anksčiau, viename renginių, buvau ją fotografavęs, bet su ja kalbėti neteko. O štai savanoriaujant Eurovizijoje ir pasišnekėjome.“

Vaikinui prie naujų gyvenimo sąlygų Austrijoje priprasti nebuvo sunku, o  lengvos integracijos paslaptimi vaikinas pasidalina noriai: „integracijai svarbiausia — atvirumas ir iniciatyvumas. Kai išvažiuoji į miestą ir nieko nepažįsti, turi daryti viską — dalyvauti visuose įmanomuose renginiuose, eiti visur — įsitraukti į renginius, savanoriškas veiklas, sportuoti. Tai pats geriausias būdas greitai susirasti draugų.“

Būtent taip Vytas ir gyveno: savanoriavo, dirbo, lankėsi įvairiuose susibūrimuose, įsitraukė į organizacijų veiklas. Viena jų — „Instagram“ mėgėjų bendruomenė: „Buvo organizuojami „insta-walks“ — grupės pasivaikščiojimai. Sykį prisijungiau. Mat  yra ir vietinių, kurie nepažįsta Vienos, tai būdavo, susirenkame  kuriame nors mažiau pažįstamame miesto kampelyje, vaikštome, atrandame, fotografuojame ir bendraujame. Tuomet ši „instragramerių“ bendruomenė socialiniame tinkle turėjo 15-20 tūkst. sekėjų. Juos kviesdavosi muziejai ir meno galerijos. Taip būdavo gaunama abipusė nauda — mes, fotografijos entuziastai „instagrameriai“, per bendruomenę nemokamai aplankydavome parodas ir fotografuodavome, o muziejai gaudavo nemokamą reklamą socialiniuose tinkluose.“ Visgi Vytas pastebi, kad įsilieti į austrų bendruomenę nelengva: „Socialiniai susibūrimai puikus būdas integruotis, bet ne visada. Su tikrais austrais sunkiau — jie ne taip lengvai įsileidžia kitataučius. Ypač kai žino, jog yra tikimybė, jog jų šalyje ilgai neužsibūsi. Tačiau jei tampi jų draugais – tai visam gyvenimui. Džiaugiuosi, jog turiu tokių draugų.“

Nors Vytas į Lietuvą bandė grįžti anksčiau, tam „sutrukdė“ nauja darbo galimybė Italijoje: „Jau ieškojau darbo Lietuvoje, bet visgi pabandžiau sudalyvauti konkurse dirbti EXPO 2015 m. Mane atrinko, taigi dar 2 savaites dirbau Milane, Europos sąjungos paviljone. Po Milano grįžau į Vieną — tada dirbau, nemažai fotografavau.“ Į Lietuvą Vytas grįžo 2016 m. gegužę: „Gavau laišką iš kariuomenės. Man juk buvo 25 m., dar gavau kvietimą pasirodyti. Nors laiškas atrodė grėsmingas, atvykus nebuvo taip baisu. Manęs paklausė, ar noriu tarnauti, sakė, jog jei nesusirinks savanorių, tarnybai pakvies vėliau. Šiaip ar taip jau kurį laiką  kirbėjo mintis grįžti į Lietuvą.“

Taip pat Vytas pastebi pasikeitusį socialinį ir ekonominį Austrijos klimatą: „Jų ekonominiai neramumai atėjo pavėluotai, vienas didelis bankas bankrutavo,  valstybė jam gelbėti skyrė ~20 mlrd. eurų, o dar pabėgėlių iš Artimųjų Rytų krizė... užsieniečiams susirasti darbą tapo sunku, socialinis klimatas labai pasikeitė. Pasak statistikos, 1 iš 4 atvykėlių Vienoje neranda darbo. Šalis labai susiskaldžiusi nacionaliniais klausimais. Yra iniciatyvų, kai žmonės pabėgėlius pasiryžta priimti net į savo namus. Tačiau pirmasis 2016 m. Austrijos prezidento rinkimų turas, kurį laimėjo radikaliosios dešinės, prieš Europos Sąjungą, pabėgėlius ir imigrantus nusistačiusios,  partijos atstovas, aiškiai parodė visuomenėje tvyrančią priešpriešą.“

Vytas mini tik vieną gyvenimo užsienyje minusą — grįžęs į Lietuvą viską ėmė lyginti su Austrija. Visgi paprašytas palyginti gyvenimą svetur ir Lietuvoje,  teigia, kad kur benuvyktum, problemos visur panašios: „Visur sunku, jei neturi mėgstamos veiklos, o visų taip nemėgstamos biurokratijos visur daug. Austrijoje ypač. Lauki ten eilėse ir pagalvoji, kad Lietuvoje nėra taip jau blogai. Biurokratija — neatskiriama išsivysčiusių šalių gyvenimo dalis.“

Atvykęs į Lietuvą Vytas ilgai nelaukė sudėjęs rankų, gan greitai įsidarbino VU TSPMI komunikacijos specialistu ir kuria planus ateičiai: „Lietuvą palikau ne dėl to, kad man čia būtų buvę blogai. Tiesiog taip sutapo aplinkybės ir norai, kurie galiausiai nuvedė į platų pasaulį, norėjosi pakeliauti, ieškoti savęs, mokytis kalbų. Į Lietuvą grįžau natūraliai, be to, šeima čia, o ir draugų nemažai. Pasiliksiu ilgėliau, nes noriu studijuoti, pabaigti magistro studijas VU TSPMI. Dabar kirba minčių, kad galbūt turiu akademinių polėkių ateičiai. Pabaigus dar vienos pakopos studijas, matysiu, ar taip yra iš tiesų.“

Kalbėdamas apie patirtis užsienyje, Vytas prisimena vienerius studijų metus, praleistus Pietų Korėjoje: „Daugelyje Europos šalių kultūrinis pamatas tas pats — krikščionybė. Visai kitaip yra gyventi kitoje civilizacijoje. Niekur kitur taip neaugau asmeniškai kaip Pietų Korėjoje. Ten praleidau 10 mėnesių. Kraštai išties labai skiriasi. Pradėkime nuo to, kad valgoma su įrankiais, kurių mes nenaudojam, ir valgoma tai, ko mes nevalgom. Pietų Korėja — šalis, kurios kultūra pagrįsta kitomis taisyklėmis nei mūsų: ne tik valgymo, bet ir bendravimo taisyklės kitokios. Kai pagyveni tokioje aplinkoje, pamatai, kad ir Tavo pasaulis gali būti visiškai kitoks. Iš patirties galiu pasakyti, kad gyvenimas užsienyje tau atveria akis. Galimybė pamatyti, kad pasaulyje yra tiek daug skirtumų, leidžia suvokti, jog skirtybės ir yra pasaulio grožis. To matymas padeda atrasti save.“

Baigdamas pokalbį, Vytas pasidalina įžvalgomis apie įgytų patirčių užsienyje reikšmę, pabrėždamas, kad namų pakeisti visgi negali niekas:

„Būčiau švietimo ministras, sakyčiau, kad visiems universitetų studentams reiktų bent metams išvažiuoti į užsienį, o po studijų dar ten ir padirbėti. Žmogų tai priverčia užaugti, pakeisti perspektyvą. Nori nenori, bet įmestas į vandenį išmoksi plaukti: jei nemoki kalbos, esi priverstas išmokti, prisitaikyti, pasikeisti, patobulėti. Problemos, kurios atrodė rimtos, tampa menkniekiais. Naujų draugų bei pažįstamų mąstymas, idėjos, jų kryptys keičia ir tave. Be to, kitos kalbos mokėjimas — vartai į dar vieną pasaulį. Tačiau ir savas pasaulis čia, Lietuvoje, man patinka, nes vis galiu grįžti į Biržų rajoną, kaimelį, kuriame užaugau. Nors Vilnius man niekada nebuvo savas, po truputį tokiu tampa. Pabuvęs svetur labiau imi vertinti dalykus, kurių galbūt kažkada visai nevertinai. Po Pietų Korėjos didmiesčių imi vertinti natūralius dalykus čia. Nuolatinė betono apsuptis mane žlugdo. Lietuvoje žalia ir gražu, vanduo tyras, čia — natūrali gamta, net Vilniuje, didžiausiame šalies mieste, gyvename apsupti žalumos. Mūsų šalis — maža valstybė, kur nesunku formuoti savo kraštą ir save patį, o galimybių – vis dar labai daug.“

Ankstesnė istorija
Ali Khalil Chahine
Kita istorija
Eileen
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!