Kateryna Kistol
„Vilnius — mano miestas, man čia patinka. Dabar čia jaučiuosi labai laisvai. Aš galiu sakyti, ką noriu, galvoti, ką noriu, eiti vakare, kur noriu. Pavyzdžiui, Minske atmosfera buvo kiek kitokia. “
Kateryna į Lietuvą atvyko 2013 metais, iš Operos ir baleto teatro gavusi pasiūlymą dirbti teatre. Mergina 15 metų buvo baleto šokėja. Ukrainietė tėvynę paliko dar būdama šešiolikos, vėliau mokėsi Minske ir dirbo Miunchene.
Deja, Kateryna baletą Lietuvoje šoko neilgai:
„Prasidėjus karui, supratau, kad nebegaliu šokti teatre. Nors tuo metu norėjau būti Ukrainoje, bet likusi čia taip pat galėjau stebėti įvykius iš arti, kadangi prieš Euromaidaną Vilnius buvo pats įvykių centras. Nenorėjau į įvykius savo šalyje žiūrėti paviršutiniškai, dėl to supratau, jog noriu studijuoti politologiją. Nebuvo pasirinkimo „arba šokis, arba studijos“. Nebuvo aukos. Tiesiog nebenorėjau šokti. “
Kad įstotų studijuoti politikos mokslus, Kateryna turėjo išlaikyti lietuvių kalbos įskaitą. Lietuvių kalbą mergina pradėjo mokytis praėjus daugiau nei metams po atvykimo:
„Supratau, kad gatvėje nenoriu šnekėti rusiškai. Ne, nenoriu pasakyti, kad su rusais elgiamasi prasčiau ar jie diskriminuojami, puikiai bendravau tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Tik visada buvau patriotė, taigi nenorėjau būti laikoma ruse, man ant kaktos Ukrainos vėliava juk nenupiešta...“
Kateryna lietuvių kalbą nuo nulio išmoko vos per metus. Šiandien sklandžiai lietuviškai bendraujanti ukrainietė mini keletą per pirmuosius gyvenimo metus Lietuvoje įvykusių linksmų atsitikimų: „Vieną kartą manęs paklausė mano el. pašto adreso. Atsiunčiau. El. paštas sudarytas iš Kistol — mano pavardės ir Kate — vardo angliško varianto. O žmogus pagalvojo, kad aš lietuvė, kad mano tokia lietuviška pavardė — Kistolkaitė.“
Įstojusi į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (VU TSPMI), Kateryna suprato, kad B2 lygio lietuvių kalbos įskaitos studijoms nepakanka: „Mokėjau prisistatyti esanti Kateryna iš Ukrainos, bet Platoną skaityti lietuviškai lengva nepasirodė.“
Šiandien Kateryna yra patenkinta savo studijomis: „Man labai patinka TSPMI. Žinau, kad baigusi šį universitetą gausiu daugiau nei vieną specialybę, pavyzdžiui, jeigu norėčiau, galėčiau dirbti ir žurnaliste. Mane tenkina moderni sistema, labai patinka dėstytojai. Norėjau mokytis tai, kas aktualu, gilinti žinias šiuolaikinės politikos klausimais, čia puikiai galiu tai daryti.“
Kateryna taip pat dalyvauja visuomeninėje veikloje, politinėse akcijose. „Padedu sužeistiesiems ukrainiečių kariams Druskininkuose. Jiems tenka skirti nemažai laiko... Taip pat draugauju su Šaulių sąjungos paramos Ukrainai grupe. Labai norėjau prie jų prisijungti, deja, negaliu, nes tam reikia turėti Lietuvos pilietybę. Taip pat priklausau ukrainiečių bendruomenei, aktyviai veikiu ukrainiečių jaunimo organizacijoje „Aušra“ („Зоря“).“
Kateryna, paklausta, ar Lietuvoje jaučia kokius nors kultūrinius skirtumus, nusijuokia ir pareiškia, kad mūsų mentalitetai kitokie, skiriasi. Sako, lietuviai kiek santūresni, ramesni. Ukrainiečiai, pasak jos, kiek labiau karštakošiai, aistringesni: „Tu pažiūrėk į mane — man dar tik dvidešimt treji ir jau pragyvenau dvi revoliucijas, o dabar dar ir karas.“
Visgi mentaliteto skirtumai visai nesudaro sunkumų gyvenimui Lietuvoje: „Pažįstu beveik visus ukrainiečius, kurie čia gyvena. Ukrainiečiai čia pradėti verslo važiuoja iš Luhansko, Donecko... Lietuva — kitataučiams svetinga šalis. Puikiai čia jaučiuosi. Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje man kažko trūksta. Juk čia gyvenu nuo 2013 m., visi mano draugai čia. Ukrainoje liko tik tėvai ir seneliai.“
„Kiekvieną dieną manęs kas nors paklausia, ar nenoriu grįžti į Ukrainą. Dabar tik noriu pabaigti TSPMI. Pas mus Ukrainoje neaišku, kas bus rytoj, o ne kitais metais. Pagaliau šioje šalyje jaučiuosi vietinė, tai supratau, pradėdama pastebėti turistus...“ — nusijuokia Kateryna, —„lietuviai mane sutiko itin svetingai, o draugai ėmė mane vadinti savo „lietuviška ukrainiete“.“
