Lina Beniušė
„Gerai gyventi ir save realizuoti Lietuvoje yra iššūkis, o aš iššūkius mėgstu, tad kol kas man čia gera“, – teigia Lina, viešbučio vadovės pareigas York’e iškeitusi į gyvenimą Plungėje.
„Po studijų, 3 mėnesius padirbėjusi Lietuvoje nusprendžiau, kad metas įsitvirtinti Lietuvoje arba suteikti sau galimybę pakeliauti, išbandyti jėgas darbo rinkoje užsienyje, pažinti save ir sukaupti kapitalą bei pamatą ateičiai. Išvykdama žinojau, kad grįšiu. Neketinau visam laikui persikelti. Savo ateitį įsivaizdavau Lietuvoje – savaitgalius ir šventes su šeima bei draugais, mėgstamą darbą mažame miestelyje, trumpu
s atstumus nuo taško A iki taško B. Dabar visam tam vienintelis trukdis retkarčiais būna laikas, tačiau atstumo klausimas eliminuotas“, – džiaugiasi Lina, aštuonis metus gyvenusi Anglijoje.
Priešingai nei dauguma kitų išvykusiųjų, svečioje šalyje Lina niekuomet nesijautė svetima:
„Niekada nesijaučiau imigrante, nors darbinėje aplinkoje mane supo daugiausia anglakalbiai, vietiniai britai. Ten buvo vertinami mano gebėjimai ir darbo indėlis įmonės naudai. Tad ir atsakingos „Hedley House Hotel“ viešbučio vadovės pareigos buvo patikėtos man. Buvo suteiktos visos galimybės tobulėti tiek papildomo mokslo, tiek darbo atžvilgiu“, – dalinasi patirtimi Lina.
Paklausta, kas lėmė apsisprendimą palikti prestižines vadovės pareigas York’e ir persikelti gyventi į Plungę, Lina atvirauja – sūnaus gimimas ir motinystės atostogos:
„Norėjosi, kad sūnus augtų pažindamas savo senelius ne tik per Skype ar šeimos atostogas. Norėjau, kad jis augtų gamtos apsuptyje, gryname ore, leistų laiką lakstydamas po žalią kiemą, gyventų tik valanda kelio nuo mylinčių senelių ir juos dažnai matytų. Galiausiai viena grįžimo priežasčių ir buvo savi namai“.
Po aštuonių gyvenimo metų praleistų Anglijoje, jaunai moteriai sugrįžus į Lietuvą buvo nelengva. Tačiau, Linos teigimu, nelengva buvo ne dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, bet dėl kardinalių asmeninių gyvenimo pokyčių:
„Perėjimas nuo ‘darboholiko’ statuso į motinystę, tikriausia, nėra lengvas savaime. Tačiau džiaugsmas ir suvokimas, jog turiu vaiką ir galiu jam suteikti viską, apie ką svajojau, buvo didžiausia paskata nesustoti. Na, o kalbant apie išorinius pokyčius, čia Lietuvoje liūdino visiškai priešingas užsieniečiams mūsų mentalitetas: abejingumas ir tolerancijos trūkumas. Pavyzdžiui, kad ir žmonės dirbantys aptarnavimo sferoje – visada negatyvūs, jiems atlikti savo tiesioginį darbą už kurį gauna atlygį yra tolygu asmeninės paslaugos klientui darymui. Gydymo įstaigose, taip pat vis dar jautėsi stiprus postsovietinis požiūris ir elgesys su pacientu. Tačiau džiugu, jog tai pastebimai keičiasi“.
Pirminis nusivylimas, kad mažo miestelio darbo rinkoje su savo patirtimi ir išsilavinimu nesi toks reikalingas kaip manei, buvo puiki motyvacija kurti kažką savo. Šiandien Lina kartu su bendramintėmis koordinuoja neseniai pradėtą projektą VšĮ „Edukacija kitaip“ – laisvalaikio dirbtuvėles visai šeimai. „Grįžus į Lietuvą, mažą miestelį – Plungę, trūko veiklos, skatinančios šeimos bendravimą, tad aš ir mano bendramintės ėmėmės to. Rengiame šeimos sveikatinimo, grožio bei karjeros konsultacijas/renginius. Taip pat organizuojame savaitgalinius šeimos užsiėmimus, anglų kalbos kursus suaugusiems, startavome su interaktyvia šeštadienine anglų kalbos vaikų mokyklėle, kurios pobūdį ateinančiais mokslo metais keisime, ir paslaugų spektrą plėsime, įtrauksime ir logopedo, psichologo bei karjeros konsultanto paslaugas. Mus palaiko ir Plungės miesto Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigas Julius Meškauskas. Matome bendradarbiavimo viziją, kuriant Plungės bendruomeniškumą, buriant šeimas“, – džiaugiasi Lina.
