Lina Labžentienė

Kitaip nei daugelį emigrantų, Liną ir jos vyrą į Kanadą patraukė ne finansinės gerovės paieškos. Dar būdami studentai, pora netikėtai gavo pasiūlymą užpildyti prašymą vykti į Kanadą kaip specialistams (Linos vyras tuo metu studijavo aviaciją, Lina – pedagogiką). Juokais pateikus prašymus, jauna šeima buvo nustebinta, kai po pusantrų metų pašto dėžutėje rado kvietimą į pirmąjį pokalbį dėl leidimo gyventi Kanadoje gavimo. Tuo metu Lina ir Arūnas augino pusantrų metų sūnų, turėjo pirmus darbus ir buvo susikūrę neblogą gerbūvį. Tačiau po ilgų svarstymų, buvo priimtas sprendimas – viską parduoti ir keltis gyventi į Kanadą.

Tačiau nepaisant kvietimo, pirmieji žingsniai svečioje šalyje turėjo savų barjerų:

„Daug galvojom, labai daug domėjomės, kaip turėtų atrodyti gyvenimas Kanadoje. Tikriausiai mes nepadarėme tiek, kiek reikėjo, kiek mes tuo metu suvokėm, nes šalis suteikė teisę atvykti, bet realiai niekuo daugiau jie nesirūpino. Tau reikėjo rūpintis, kaip susitvarkyti darbui licencijas, studijų dokumentus, kaip įsišlieti į visuomenę ir kur įsidarbinti – viskas gulė ant mūsų pečių.“

Noras sėkmingai integruotis į Kanados visuomenę pareikalavo milžiniškų pastangų ir finansinių išteklių – reikėjo ne tik įsigyti darbui reikalingas licencijas, bet ir save išlaikyti. Po metų, pirmasis dokumentus susitvarkė ir darbą gavo Arūnas (vyras dirbo pilotu, skraidinančiu naftos gręžinių darbuotojus į ir iš darbo), kiek vėliau tai pavyko ir Linai, kuri iki tol savanoriavo, vėliau dirbo padėjėja vietinėje mokykloje. Tačiau net ir atradusi gyvenimo ritmą, Lina neapleido Lietuvos:

„Aš labai pasiilgdavau Lietuvos. Aš pajutau, kad kovoju su depresija, kurios aš niekada nemačiau kaip kažkokios grėsmės, kadangi aš be galo ilgėjausi namų. Ir aš sapnuodavau sapnus, kur jausdavau mamos gaminamo maisto kvapą. Ir kai taip nutikdavo, aš iškart pirkdavau bilietą ir važiuodavau namo,  pabūti čia su tėvais, su artimaisiais apie mėnesį. Tada vėl skrendu atgal.“

Toks važinėjimas kartu padėjo palaikyti ir stipresnį ryšį su Lietuva, kadangi ten, kur gyveno šeima, lietuvių tiesiog nebuvo – norint susitikti su pažįstamais lietuviais, reikėdavo važiuoti apie pusantros paros; o kartą per metus vykstančiuose lietuvių suvažiavimuose, dalyvaudavo jau antros ar trečios kartos tautiečiai, kurie jau daug didesnį ryšį turėjo su Kanada, o ne Lietuva.

Gyvenimas Kanadoje truko penkis metus, kol Linos vyras gavo pasiūlymą dirbti pilotu Europoje (iš pradžių – Rygoje, vėliau – Vilniuje). Kadangi kontrakto laikotarpis buvo keturi metai, buvo nuspręsta, jog po to šeima grįš atgal į Šiaurės Ameriką. Pagrindinė to priežastis – sūnus laikė Kanadą savo namais, o ir adaptacija Lietuvoje buvo itin sudėtinga:

„Lagaminą jis laikė namuose po savo lova – jau kai grįžom į Lietuvą pas senelius – du metus. Jis norėjo grįžti namo. Adaptacija Lietuvoje sūnui buvo ypač skaudi, nes jis labai prastai kalbėjo lietuviškai, vaikai labai sunkiai jį priėmė.“

Linai tekdavo su sūnumi kartu eiti į pamokas ir vertėjauti, vėliau – keisti mokyklą. Pačiai Linai sunku nebuvo – gautos rekomendacijos iš Kanados pagelbėjo greitai susirandant darbą, o persikrausčius iš Kauno į Vilnių atsidurti dabartinėje darbo vietoje – Vilniaus r. Pagirių gimnazijoje. Po trejų metų sėkmingai adaptuotis pavyko ir sūnui, o artėjant darbo pabaigos terminui, vyrui buvo pasiūlytas dar geresnis kontraktas. Tad nuspręsta pasilikti dar ketveriems metams. Tačiau net ir pasibaigus šioms dviem „kadencijoms“, šeima ir toliau gyvena Lietuvoje.

Kalbėdama apie emigraciją ir jos patirtį, Lina teigia, jog Lietuvoje tikrai galima užsitikrinti sau kokybišką ir visapusišką gyvenimą, jei sugebi susitvarkyti savo biudžetą. Moteris visada buvo prieš vartojimą ir daiktų įsigijimą (Kanadoje po tiek laiko vis dar liko neparsivežtų daiktų), tad visa patirtis, įgyta emigracijoje, buvo sukaupta per keliones ir pastangas pamatyti kuo daugiau. Vienintelė priežastis, kodėl Lina dar dairėsi atgal į Kanadą, buvo noras, jog jos vaikai (šeima susilaukė dar dviejų atžalų) patirtų tas sąlygas ir visapusiškai turiningą vaikystės patirtį, kuri taip paveikė jos pirmąjį sūnų. Tačiau bendrai savo patirtį moteris vertina puikiai ir yra dėkinga emigracijai:

„Aš pasakysiu tiek – aš pasikeičiau ne 20, ne 30, ne 40 procentų; aš pasikeičiau 99 procentais. Aš grįžau visai kitas žmogus – man dabar tokie dalykai, kaip smerkti žmogų, nesuteikti jam antro, trečio šanso yra nesuprantami. Aš kitokį požiūrį turiu ir už tai aš dėkinga emigracijai. Nes tik emigracija pakeitė mano požiūrį ir aš tikrai pasaulį matau kitaip. Ir aš noriu, kad pasaulis būtų šiek tiek kitoks, ir kad mano mokiniai jį pamatytų šiek tiek kitaip.“

Ankstesnė istorija
Linas Jurgutis
Kita istorija
Vilma Čekutienė
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!