Vilma Čekutienė

Nors kalendorius jau skelbė pavasarį, tačiau rytas buvo kaip daugelis kitų: šaltas, niūrus ir vis dar dvelkiantis žiema. Su pašnekove Vilma susitikome Vilniuje, jos mėgstamoje lietuviškų patiekalų užeigoje. Susipažinus bei paprašius trumpai prisistatyti, papasakoti kuo gyvenime užsiima, kokių turi hobių, Vilma rėžia: „ne, hobiai neįdomu,  tam praktiškai nėra laiko.“ O laiko sau nelieka dėl veiklaus ir vietoje nenustygstančio mūsų pašnekovės būdo „Aš visada buvau to tokio charakterio – greit daryt, čia verčiam kalnus, darom – tiesiog negaliu pakęst sėdėjimo vietoje.“  Skaičiuodama jau dešimtus metus nuo savo grįžimo iš Anglijos, moteris gali džiaugtis jau 5 metus gyvuojančiu kaimo turizmo verslu, dar daugiau gerų emocijų kelia jau šią vasarą pasaulį išvysiantis ketvirtasis vaikas Vilmos šeimoje.  „Kadangi yra laiko - darbas sezoninis - tai fiziškai ir visaip kitaip dirbi pusę metų, o kita pusė – laisva. Kai pusę metų turi laisvą, tai labai daug gali padaryti namuose su savo šeima. Dėl to pas mus ir tų vaikų tiek daug“ – šypsosi Vilma.

Patirtis Airijoje bei Anglijoje

Kalbant apie pirmą patirtį užsienyje, viskas prasidėjo tada, kai pasibaigė terminuota darbo sutartis, pagal kurią Vilma dirbo pradinių klasių mokytoja. Magistro studijas įpusėjusi mergina nusivylė esamomis galimybėmis ir pakėlė sparnus: „Pasiėmiau akademines ir išmyniau į Airiją, galvojau -  ai padirbėsiu metus, užsidirbsiu studijoms ir grįšiu.“  Po 7 mėnesių grįžo, tačiau pajutus, jog sunkiu darbu galima užsidirbti ne tik studijoms, bet susitaupyti ir butui – išvyko dar kartą ir šįkart užsibuvo ilgiau.

Airijoje, Kavano miestelyje įsikūrusi mūsų pašnekovė, pamėgo vietinį klimatą, susipažino su pirmuoju vyru, greitai pramoko kalbą, tačiau daug laisvo laiko kelionėms ar pramogoms neturėjo: „Šiaip tai man, pavyzdžiui, klimatas labai tiko. Nėra šalta, bet man tas oras taip neužkliuvo, nes labai daug dirbau... Man gėda pasakyt, kad aš tik vieną kartą buvau nuvažiavus į kalnus, prie vandenyno, Dubline irgi buvau gal tik 3 kartus, nes realiai tiek dirbi, kad jeigu nueini į kažkokio lietuvio ar latvio gimtadienį, tai čia vaau koks įvykis, nes tu kažkur išėjai, bet ir tai - pamiegi tris valandas ir vėl keliesi į darbą.“

Tokį krūvį atlaikytų toli gražu ne kiekvienas - kenčiant sąnarių ligą, darbą italų restorano virtuvėje keitė tvarkymo darbai vietiniame koledže bei administravimas viešbutyje, tačiau Vilmai sunkiausia buvo kas kita: „sunkiausia, aišku,  tėvynės ilgesys, sunkiausia – šeimos nebuvimas... ilgesys, kad tu negali nueiti bet kada pas bet kurį savo klasioką, grupioką, draugą, mamą, tėtį.“ Našta pasidarė lengvesnė, kai Ilgainiui paskui Vilmą atvažiavo ir daugiau artimųjų – du pusbroliai bei dėdė su teta – „tada jau buvo linksma ir smagu, kai turi savo šeimą šalia, randi draugų, nes lietuvių yra labai daug Kavane.“

„Sunkiausia, aišku,  tėvynės ilgesys, sunkiausia – šeimos nebuvimas... ilgesys, kad tu negali nueiti bet kada pas bet kurį savo klasioką, grupioką, draugą, mamą, tėtį.“

Lietuvių daug ir lietuviai aktyvūs!  – leidžia suprasti Vilma, kuri taip pat negailėjo savo jėgų bei laiko padėdama integruotis ir kitiems lietuviams. „Mūsų bendruomenės lietuvių buvo labai didelės, ten tiesiog vieni kitiem padeda, vieni kitus tempia į darbus, į pokalbius, tariasi – tarkime, žmogus nemoka kalbos, bet tada sakai - žiūrėk, aš išmokau per mėnesį, jis irgi išmoks, aš jam padėsiu... aš, pavyzdžiui, kaip mokytoja, pati su vaikais sėdėdavau, matematikos mokinau ir aiškinau, ir į koledžus ėjau, ir vaikus vedžiau, kad tik vaikai įstotų į juos, ir su direktoriais kalbėjau, kad tik kažkaip integruoti lietuvius, kad jie kažkaip užsikabintų.“

Kavane lietuvius džiugina ir tautiečių bendruomeniškumą skatina lituanistinė mokyklėlė „Gintarėlis“. „Turėjom nuostabią Donatą mūsų (Donata Simonaitienė, mokytoja gyvenanti Kavane, Airija), kuri įkūrė šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tik tiek, kad aš labai greit išvažiavau po dviejų metų, o jie tą mokyklėlę išplėtojo ir visos vietos lietuvių bendruomenės vaikus surenka, ir vaikai ten šeštadienius praleidžia, kad nepamirštų savo kalbos. Ten vyksta pamokėles – ir pratybas sprendžia, ir knygas skaito, nes nemažai šeimų yra – merginos (lietuvės) ištekėjusios už tų pačių airių ar anglų, todėl yra dvikalbystė šeimoj, o kai kuriose šeimose išvis kalbama tik anglų kalba, tai,  būtent, kad nepamirštų lietuvių kalbos, vaikai vaikšto į šeštadieninę mokyklą.“

„Mūsų bendruomenės lietuvių buvo labai didelės, ten tiesiog vieni kitiem padeda, vieni kitus tempia į darbus, į pokalbius, tariasi – tarkime, žmogus nemoka kalbos, bet tada sakai - žiūrėk, aš išmokau per mėnesį, jis irgi išmoks, aš jam padėsiu."

Kavą prie mūsų stalo keičia arbata, o Kavaną iškeičiame į Angliją. Gurkšnodama karštą imbierinę arbatą, Vilma pradeda pasakoti kaip iš Airijos persikėlė į Angliją:  „o kaip fainai, pagaliau iš Airijos kaimo išsikelsim prie Londono. Juk ten didmiestis – iškart kitos galimybės, dėl darbo, dėl visko.“ Tiesa, realybė buvo šiek tiek kitokia – manydama, jog kartu su pirmuoju vyru, kuris, kaip kariškis, buvo keliamas į Angliją, Vilma kraustysis į Londono prieigas, iš tikrųjų pateko į „Musninkų dydžio“ gyvenvietę: „mus nukraustė į tokį karinį miestelį, kur visiškai nebuvo nieko – in the middle of nowhere, tik avys ganosi pievose... Tada aš vėl pradėjau nuo nulio, vėl įsidarbinau, iš pradžių virtuvėje, tam 15 mylių miestelyje, pradirbau 3 dienas ir galvoju: tai ką, vėl viskas nuo pradžių, tiesiog buvo toks lūžis.“

„Pirmą mėnesį galvojau iš proto išsikraustysiu“, – sunku buvo ieškoti naujo darbo, prisitaikyti prie naujos aplinkos, taip pat trikdė ir vietinių dialektų įvairovė. Tačiau, „mes lietuviai – einam visur kaip tankai“ – sako Vilma, kuriai ilgainiui pavyko įsidarbinti, susirasti naujų draugų bei taip pamažu įsilieti į naują aplinką. Nepaisant to, ilgai užsisėdėti neteko – vyrą išsiuntė į naują misiją, šįkart Afganistane, o Vilma toliau taikstytis nepanoro: „jei vyrą ima pusę metų į Afganistaną, tai aš važiuoju į Lietuvą.“

Atgal į Lietuvą

Grįžusi į Lietuvą moteris teigia, jog reintegruotis jai sunku nebuvo:Oi man tai lengva (šypsosi), man visada visur lengva, mano gal toks charakteris arba būdas. Kai grįžti turėdamas planus, jog liksi čia, tai yra ypatingai lengva, nes tada su tokiu veržlumu ir jėga viską darai, kad viskas lyg sviestu eina.“

Sugrįžusi Vilma sako pastebinti pokyčius lietuvių būde, bendravime - esama mažiau niūrumo, išskiria net tokius smulkius aspektus kaip atsiprašymą užkabinus petį ar vis dažniau pastebimą atsitiktinių praeivių šypseną, tačiau be viso to, jaučia pasikeitus ir pati: „Sugrįžusi, po ilgo laiko tarpo, einu gatvėje ir noriu su kiekvienu sveikintis, su kiekvienu kalbėti, nes tu taip pasiilgsti to lietuviškumo, viso to bendravimo. Aišku, kaip čia kas pažiūrės – būna sako:  oi, ten visi pikti, surūgę, bet tu pats ateik, pasisveikink, išsišiepk iki ausų ir tas žmogus visai kitaip į tave reaguos... Lietuviai, jie gal yra tokio uždaresnio, šaltesnio būdo, bet jie yra gilesni, nuoširdesni, turi mažiau falšo.“

 Į Lietuvą grįžti malonu, tačiau likimą čia nulėmė ir baisi žinia – vyro žūtis Afganistane: „Tada man visi ryšiai su Anglija nutrūko, neliko daugiau jokių klausimų ir aš nusprendžiau – lieku Lietuvoj. Pradėjau Lietuvoje kurtis, visus uždirbtus pinigus, ką buvau pritaupius – viską čia suinvestavau ir pradėjau kurti kaimo turizmo verslą.“ Atsistoti ant kojų buvo sunku, tačiau Vilma nebūtų Vilma, jeigu užsibrėžtų planų neįvykdytų. Pasitelkusi darbo viešbučių versle patirtį Airijoje, sunkaus prakaito ir ilgų bemiegių naktų pareikalavusi idėja paversti įgytą nuosavą sodybą kaimo turizmo verslu, panašu, jog vis dėlto pavyko: „Pirmi trys metai - kruvini, ir bet kuriam versle, kiek tu pinigų beturėtum... Tu supranti, kad jeigu  dabar susimalsi, tai viskas - prarasi visus uždirbtus pinigus, visas santaupas, tai todėl ir varai naktim dienom... Dabar tai jau yra lengviau, nes viskas įsukta, tas traukinys važiuoja.“

„Sugrįžusi, po ilgo laiko tarpo, einu gatvėje ir noriu su kiekvienu sveikintis, su kiekvienu kalbėti, nes tu taip pasiilgsti to lietuviškumo, viso to bendravimo... išsišiepk iki ausų ir tas žmogus visai kitaip į tave reaguos -  Lietuviai, jie gal yra tokio uždaresnio, šaltesnio būdo, bet jie yra gilesni, nuoširdesni, turi mažiau falšo.“

O kas laukia toliau? „Aš manau, kad turi būti vietų, kur žmonės nepamirštų, iš kur kilo ir kas esą.“ – teigia Vilma, galvodama apie ateitį bei neblėstančius planus gimtinėje atidaryti savo lietuviškų atributų restoraną ar barą. Kaip bus ateityje, sunku pasakyti, tačiau šiuo metu, jau praėjus 10 metų po grįžimo į Lietuvą, Vilma gali džiaugtis ne tik sėkmingu verslu, bet ir būsimu šeimos pagausėjimu – vasarą pasaulį išvys ketvirtoji šeimos atžala. Džiugina taip pat ir vyriausioji dukra, kuri baiginėjant studijas, sėkmingai įsidarbino tarptautinėje teisininkų įmonėje Lietuvoje. „Uždirba daug, labai daug“ - sako Vilma. Tai tik parodo, jog Lietuva keičiasi: „niekur nereikia važiuoti.“

Atrodo, kaip ir būtų viskas – galvoju sau apie išsakytas mintis, srebiu paskutinius šaukštus vietos raugintų kopūstų sriubos, tačiau Vilmos patriotizmo taurė dar netuštėja: „Aš galvoju taip, kad iš tikrųjų, jeigu ne mes patys čia sugrįšime, tai tiesiog Lietuvos nebeliks. Ir tai yra pagrindas. Mes, pavyzdžiui, tikrai su vyru labai ir vaikus taip auklėjam ir kažkaip vis tiek savo rate mes vieni kitus įtikinėjam. Tiesiog – tai mūsų šaknys – baltai - čia mūsų žemė, mes turime čia gyventi (taip kilo ir verslo pavadinimas –  kaimo turizmo sodyba - „Baltų žemė“).“

Jeigu ne mes, tai kas tada? Tai čia suvažiuos bet kas ir nebus Lietuvos. Bus Lietuva, bet nebus lietuvių. O, kadangi, kiekviena tauta yra unikali ir graži savo identitetu, savo vertybėmis, savo tradicijomis, savo kultūra, kuri mus vienija, tai aš manau, kad ir šiaip žmogui sveikiausia gyvent savo žemėje, kur jo šaknys, kur jo protėviai guli. Jam ir lengviausia yra ten.“

Autorius: Justinas Didika

Ankstesnė istorija
Lina Labžentienė
Kita istorija
Andrius Januta
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!