Paulius Jurevičius
Paulius į Jungtinę Karalystę išvyko 1999 m. Tuomet dvidešimtmetis muzikantas vasarą norėjo padirbėti Anglijoje, kad galėtų nusipirkti „groovebox’ą“ (tuomet populiarų instrumentą elektroninei muzikai kurti). Tačiau Londonas vyro taip greitai nepaleido: čia jis išbuvo 13 metų. Paulius į Lietuvą grįžo prieš 5 metus.
Paulius pasakoja, kad pirmieji metai Jungtinėje Karalystėje (JK) nebuvo sudėtingi: „Tais laikais, kai dar nebuvo atėjusi krizė, Anglijoje tikrai buvo daug pinigų. Iš pradžių dirbti buvo nesunku. Pamenu, kai dirbant dažytojais nepersistengėme, o didelių pastangų ir nebuvo reikalauta. Būdavo, kad kambarį, kurį buvo galima nudažyti per dieną, dažydavome savaitę — greitai dirbti mūsų niekas neprašė. Po vienerių metų, kai darbdaviai pastebėjo, jog darbas juda lėtai, davė viršvalandžius ir dar pakėlė algą. O man per vienerius metus susikaupė šiek tiek patirties, todėl specialybės nebekeičiau — tapau dažytoju. Visgi po kurio laiko stengtis teko labiau: tiesiog nebeliko tų pinigų tiek, kad visi galėtų eiti ir nieko nedaryti, po krizės teko dirbti greičiau.“
Paklaustas, kodėl visgi negrįžo į namus po trijų mėnesių, kaip buvo planavęs, ir ar nusipirko groovebox‘ą, vyras juokiasi: „Londonas mane suvalgė, įsiurbė. Tai toks miestas, kuris nelabai paleidžia. Klubinė kultūra, koncertai, parodos, futbolas, kuriuo pradėjau labai domėtis... Kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki sekmadienio Londone gali kažkur išeiti. Lietuvoje tuo metu buvo kiek nuobodžiau. O Groovebox‘o nepirkau, jau po mėnesio buvo nebeįdomu. Tuo labiau, kad technika labai greitai pasensta,“— pasakoja Paulius.
Tuo metu, perpratus vietinę kultūrą, Pauliui Londone gyventi buvo tiesiog įdomiau, o Lietuvos dar nesiilgėjo:
„Sykį pusryčiauju kavinėje, o pro mane praeina Paul Mccartney ir sako „Good morning. What a wonderful day!“ Kitąsyk bare netyčia stumtelėjau „Oasis“ įkūrėją Noel Gallagher, mačiau, kaip iškilo grupė „Coldplay“. Koncerte, kuris vyko London Astoria legendinėje salėje (po kelių metų pastaroji buvo nugriauta) grojo 4 grupės, aš atėjau paklausyti „Les Rythmes Digitales“, kurie grojo treti. Tuomet dar ne masiškai žinomi „Coldplay“ dalyvavo kaip apšildančioji grupė, o po poros metų tapo viena garsiausių grupių pasaulyje.“
Paulius apibendrindamas pareiškia, kad „labai naivu sakyt, jog Lietuva — gražiausia šalis pasaulyje. Gražiausia šalis yra ten, kur esi dabar. Kai būni Ispanijoje — pati gražiausia šalis yra Ispanija, kai šią vasarą plaukiau baidarėmis — gražiausia šalis tą akimirką man buvo Lietuva.“
Visgi praėjus 11 metų gyvenimo svetur, pradėjo kirbėti mintys apie grįžimą į Lietuvą: „Atsibodo pusę paros važinėti visuomeniniu transportu, manau, Vilniuje gyvenimo kokybė kur kas geresnė. Visgi ten buvo išgyventa 10-11 metų, susikaupė turtas, juk neišeina nusipirkti „Ryanair“ bilietus ir iškart išvažiuoti. O grįžau kai jau tikrai žinojau, jog dirbsiu kine. Tuomet buvo paskelbtas konkursas dideliam projektui, reikėjo sukurti interjerą. Dar būdamas Anglijoje vieną interjero variantą sukūriau ir aš. Vėliau prodiuseriai man paskambino ir pasakė: „Pakuokis daiktus ir važiuok. Laimėjom konkursą.“ Tada žinojau, kad prie šio projekto teks dirbti visus metus ir tai paskatino mane grįžti į Lietuvą.“
Taip pat grįžti skatino ir karjeros galimybės:
„Kaip ir bet kur kitur, Anglijoje nieko nepasieksi be pažinčių. O visąlaik nešioti kavos puodelio nesinori. Lietuvoje tuomet turėjau pažinčių, o Anglijoje ne. Nors ryšius megzti ir karjeros laipteliais lipti būtų galima ir ten, man jau buvo trisdešimt, tiesiog nenorėjau tam skirti dar 5 metų. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiuoja koks pasaulinio garso režisierius ir čia aš su juo bendrauju kaip lygus su lygiu, o ne kavą atnešu.“
Paulius priduria, kad Lietuvos kino industrija gyva ir veikianti: „Nors dirbant dailininkų departamente reikia bent 2 metų „įsivažiuoti“: kartais įrenginėjant filmavimo aikštelę įsireikia dramblio, taigi reikia žinot, pas ką toks dramblys yra, įsireikia kosminio laivo — žinok, kas jį galėtų pagaminti, reikia pianino —žinok, kas juos nuomoja. Darbo kine tikrai netrūksta — labai dažnai pasitaiko užsienietiškų projektų, užsieniečiams filmuojantiems Lietuvoje taikomos lengvatos. O perspektyvų tobulėti taip pat yra — šiuo metu dažniausiai dirbu kino produkcijos namuose „Dansu“, kur projektai keičiasi, taigi tenka dirbti tiek įvairiose reklamose, tiek filmuose.“
Paradoksalu, kad Jungtinėje Karalystėje dirbęs dažytoju, šiandien Paulius — kino dailininkas: „Meninių polinkių turėjau visąlaik, aišku, to JK labai neįgyvendinau. Nors iš mėgėjiškos pusės menai mane domino visada, niekada nebuvau nei su tuo susijusio būrelio lankęs, nei studijavęs. Tai, ką darau aš, žmonės dažniausiai dirba baigę Dailės akademiją. O aš knygutę paskaičiau... teta mano tapytoja... Matyt, giminėj susikrovė toks genas, kad man nebereikėjo ir mokslų.“
Apibendrindamas, vyras sako, jog gyvenimu Lietuvoje yra patenkintas:
„Nors Vilniuje truputį trūksta angliškos „pub‘ų“ kultūros bei gyvos muzikos koncertų, gyvenimo kokybė čia geresnė. Grįžęs aš net keliauju daugiau nei Anglijoje, kur, pavyzdžiui, apmokamų atostogų neturėjau. Nors svarbiausia žmogui yra mėgstama veikla — užsiimdamas ja, būsi laimingas bet kur.“
