Egidijus Kvederavičius

Egidijaus emigracijos patirtis prasidėjo besimokant 11 klasėje Simne. Tuomet rodėsi, kad Lietuvoje vaikino laukia niūri ateitis: siekti aukštojo mokslų neleido finansiniai pajėgumai, tuo pat metu Lietuvoje buvo vis dar galiojanti privaloma karinė tarnyba , o sugrįžus iš kelionės į Romą, gyvenimas Lietuvoje pasirodė nebeįdomus. Šiaip ne taip gavęs iš mamos leidimą , Egidijus susikrovė daiktus ir išvyko vos su 350 eurų rankoje. Iš pradžių į Siciliją, kur turėjo pažinčių, tačiau vos po kelių mėnesių atsidūrė Anglijoje, kur, pasak Egidijaus „viskas ir prasidėjo“.

Pradžia kitoje šalyje buvo itin sunki: dėl savo jauno amžiaus ir nelegalaus statuso Egidijus susidūrė su sunkumais ieškant kur įsidarbinti, nors tuo metu Jungtinėje Karalystėje  darbo buvo apstu (į šalį vyras atvyko 2002 metais). Ilgainiui vaikinui buvo suteikta darbo vieta maisto fabrike atrado vietą maisto fabrike, naktinėje pamainoje. Taip pat vaikinas turėjo ir antrą darbą, suteikiantį galimybę papildomai užsidirbti, tačiau bendra situacija buvo alinanti:


„Mano vienintelis išsigelbėjimas buvo anglų kalba. Kai man buvo aštuoni, mano mama pasakė: „Eisi privačiai mokytis anglų kalbos“. Tuomet galvojau - kam man jos  prireiks? Bet tai neabejotinai padėjo įsidarbinti, o kartu gavau ir antrą darbą – kelias valandas iš ryto valydavau biurus. Tai iš pirmosios darbovietės išeidavau antrą valandą ryto, tada 45 min. eidavau iki namų, grįždavau trečią. Penktą valandą keldavausi vėl, dar valandą eidavau iki ofisų, tada atgal namo. Trumpas poilsis ir vėl į darbą. Po mėnesio aš buvau visiškai fiziškai išsekęs, tad nusprendžiau dairytis kitur- darbo dienos metu.“


Vėliau Egidijus susirado darbą maisto fabrike, kuriame kartu pavyko rasti darbą ir vaikino mamai.. Nors darbo sąlygos tapo kiek palankesnės, buitis išliko sunki: gyventi teko labai prastomis sąlygomis (buvusiame Bažnyčios pastate), kur nuolat buvo netvarkinga, šalta, o nuoma už savaitę vis tiek siekdavo 60 svarų.

Tačiau situacija greitai keitėsi į gera – Egidijus persikraustė į pajūrį dirbti kavinėje, o neužilgo atėjo ir 2004 metų gegužės 1d. – Europos Sąjungos plėtra, kuomet nare tapo ir Lietuva. Tai ženkliai sustiprino imigrantų statusą bei atvėrė galimybes įsitvirtinti šalyje. Išdirbus penkis metus Egidijus įgijo teisę ilgam dirbti ir gyventi Jungtinėje Karalystėje, dirbo  administratoriumi „JP Morgan“ banke. O tada atėjo 2008:


„Sako, kad priprasti prie naujos vietos mažiausiai reikia 7 metų. Tai ten po 7 metų aš pradėjau jaustis kaip namie. O tada užvirė visa ta košė – ekonominis sunkmetis, kylantis nacionalizmas, galiausiai Brexit. Pastarasis procesas negimė per naktį – jis formavosi jau kelis metus. Ir aš negaliu patikėti, kaip kardinaliai situacija šalyje gali pasikeisti per tokį trumpą laiką.“


Iš pradžių ekonominis sunkmetis palietė asmeninį verslą (kartu su darbo partneriu vyras turėjo kavinę privačiame teniso klube). Tuo pačiu laikotarpiu, Egidijus teigė nuolat patyręs spaudimą dėl savo tautybės – jautėsi priešiškumas, apkalbinėjimas, su vietiniais buvo sunku sukurti tvirtus ryšius. Galiausiai, pastūmėtas verslo partnerio (kuris yra aršus Brexit oponentas), Egidijus priėmė sprendimą grįžti į Lietuvą. Patį sprendimo procesą vyras apibūdina taip:


„Aš sėdėdavau ir galvodavau, kad dar kitus penkiolika metų aš taip negaliu. Nors iš pradžių kalbėjau, kad tikrai nesikraustysiu į Lietuvą, tačiau kelias savaites pagalvojus, įvertinus, viskas pasirodė tvarkoje. Verslo partnerio mintis buvo įkurti kavinę. Ir mes sukūrėme tokį variantą, kad galėtume reikalui esant greitai pasitraukti – jokių ilgalaikių nuomos sutarčių, viską susidėliojom žvelgdami tik į trumpąją perspektyvą.“


Nors Egidijus sako susidūręs su skeptiškumu ir kritika, jam tai netrukdo, o gyvenimas svečioje šalyje išugdė tvirtesnį charakterį bei kitokį, platesnį požiūrį į pasaulį:


„Prieš daug metų aš buvau labai drovus, bijojau, kad tik kas nors į mane dėmesio neatkreiptų. O dabar aš nieko nebijau, nesigėdiju. Ir dėl verslo kūrimo mano požiūris yra kitoks – bandyti turiu, neišeis tai neišeis.“


Egidijus įsitikinęs, kad žmonės dažnai pervertina gyvenimą užsienyje, lyg užmiršdami, jog ir ten reikia mokėti mokesčius arba daug Lietuvos problemų „nurašydami“ valdžiai, kai nėra linkę pasistengti patys. Tačiau čia pat priduria, jog nemažai išvyko dėl dalykų, kurių pakeisti patys negali ir Lietuvai būtina kurti ilgalaikius planus ateičiai, ne tik ateinantiems keliems metams. Dėl situacijos Jungtinėje Karalystėje, šiuo metu nemažai lietuvių patiria spaudimą išvykti, nesvarbu, ar domisi ten esančia situacija ar bando nuo jos atsiriboti. Vyras mano, kad Lietuva gali išnaudoti tai patraukdama piliečius atgal, tiesiog reikia kreipti didesnį dėmesį į galimybių uždirbti užtikrinimą, supaprastinti kai kuriuos procesus. O pats Egidijus atgal išvykti neketina:


„Aš manau, kad gyvenime nėra tokio dalyko, kaip atsarginio varianto – jei jau man čia blogai, tai kitur būtinai bus geriau. Vis tik čia yra mano namai. Nesakau, kad esu nacionalistas, kad aš gyvenu vien tik dėl Lietuvos. Bet čia aš jaučiuosi natūraliai. Tai yra mano šalis, mano kalba, kultūra, maistas. Neseniai teko sutikti vieną merginą, kuri Anglijoje išdirbo 11 metų, gerą darbą turėjo. Paklausiau jos, kodėl ji grįžo, o ji paklausė atgal: „kaip tau atrodo, kas geriau – ar pilnas pilvas, ar rami dūšia?“. Sakau geriausia tai abudu, bet šiuo metu man geriau rami „dūšia“.

Ankstesnė istorija
Marie-Line Deleye
Kita istorija
Paulius Jurevičius
Informacija atnaujinta: 2018-10-02
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!