Jamil Gasimov

Azerbaidžanietis Jamil į Lietuvą atvyko 2011 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) studijuoti duomenų gavybą (angl. data mining).  Vyras Baku baigė ekonominės kibernetikos bakalauro ir informatikos ir technologijų magistro studijas ir Lietuvą pasirinko antrai magistro studijų programai.

„Apie Lietuvą beveik nieko nežinojau, galvojau, kas čia bus? Gal vakarų Europa? Dar juk ne visai. Vaikystėje esu buvęs Rygoje, todėl apie Lietuvą buvau susidaręs labai panašų įspūdį. Galvojau, gyvensiu prie miško, kadangi Latvijoje irgi labai graži gamta, daug žalumos, maniau čia būsiant panašiai. O daugiau prieš atvykdamas mažai ką teišmaniau, na, mokėjau  kelių gyvūnų pavadinimus kaip kad dramblys, kupranugaris, vėžliukas, banginis...“

Paklaustas, kodėl prieš atvykstant į Lietuvą Jamil žodynas buvo toks specifinis ir įdomus, vyras paaiškino, jog kartodamas šiuos žodžius, juokindavo  lietuvaitę draugę, su kuria Jamil susipažino Baku.  Ši draugė jam pasakojo apie studijų galimybes Lietuvoje bei kvietė atvykti, taigi draugystė buvo viena priežasčių, pritraukusių Jamil į mūsų šalį.

Pasiteiravus, kaip Jamil sekėsi vos atvykus į Lietuvą, vyras teigia didelių sunkumų nepatyręs, bet integracijos procesą jam vis dar primena pirmoji lietuviška žiema, kuri pasitiko azerbaidžanietį -32 laipsnių šalčiu: „Baku temperatūra retai nukrenta žemiau -5 °C, ir tada jau prasideda katastrofa — niekas neina į darbą. Būdavo, kad man skambina mama ir skundžiasi, jog Azerbaidžane -10 °C, aš jai sakau, „mama, o pas mus -25°C“.“

Jamil integruotis padėjo draugė: „Ji iškart supažindino mane su savo draugais, taigi taip ir nepatyriau „vakuumo sąlygų“, nuo pat pirmųjų dienų Lietuvoje buvau apsuptas aplinkinių.“  Lietuvių kalbą vyras išmoko labai greitai, vos per vienerius metus, rimtų sunkumų nepatyrė ir universitete: „Universitetas tikino, jog sudarys grupę, kuriai bus dėstoma anglų kalba. Deja, mano grupę sudarėme tik aš ir dar vienas turkas, kuris po vieno kurso metė studijas. Kadangi likau vienas, teko mokytis savarankiškai, VGTU sudarė tam tinkamas sąlygas.“  Jamil tikina, jog programavimas — jį labai dominanti veikla, todėl mokytis savarankiškai sekėsi puikiai.

Azerbaidžanietis šypsosi ir pasakodamas apie sėkmę ieškant darbo: „Man ir vėl labai pasisekė — darbas pats mane susirado. Draugės draugas pasakė, kad ieško darbuotojo, išsiaiškinau kur, praėjau interviu ir viskas,“ —nusijuokia,—„iš pradžių toje įmonėje atlikau neapmokamą praktiką, maniau,  kad dėl darbo vietos ateityje verta keletą mėnesių padirbėti nemokamai, o vėliau tapau pilnaverčiu darbuotoju. „Scope International“  — pakankamai didelė vokiečių kompanija. Pavyzdžiui, draugas gruzinas pasakojo, jog viena mažytė įmonė užsieniečių net nedarbina, nes tai jiems per didelė biurokratinė našta, o „Scope International “ mane įdarbinti esą buvo lengviau.“

Jamil, kalbėdamas apie gyvenimo pradžią Lietuvoje, Vilnių lygina su savo ankstesniais namais: „Baku — labai didelis miestas: ten visur dideli atstumai, pėsčiomis kaip čia nepavaikščiosi. Vilnius, palyginus su Baku, yra labai ramus. Čia daug važinėju dviračiu, kai Baku visuomet tekdavo naudotis viešuoju transportu.“  Taip pat priduria įžvalgų apie kultūrinius skirtumus,— „Žmonės Lietuvoje visiškai kitokie. Čia jie tylesni, kuklesni nei Azerbaidžane. Aš pats irgi toks, dėl to man čia jaukiau. Azerbaidžane man per daug triukšmo.“

Visgi yra dalykų, kurių niekas Jamil neatperka ir Lietuvoje: „Pasiilgstu azerbaidžanietiško maisto, kurį Lietuvoje teko išmokti gamintis pačiam. Taip pat man čia trūksta šviežių daržovių, vaisių... Ilgiuosi kalnų.“

Šiandien klinikinių duomenų valdytoju dirbantis vyras mano, kad Lietuvoje save galima realizuoti net labai aukštos kvalifikacijos specialistams:

„Sykį susipažinau su žmogumi iš Belgijos, atvažiavusiu į Lietuvą  pervilioti informacinių technologijų profesionalų. Anot jo, IT srities specialistų Lietuvoje nemažai,  tačiau šalį jie palieka nenoriai. IT ekspertai Lietuvoje daug uždirba, čia yra puikiai įsitvirtinę. Taigi, manau, kad jeigu puikiai išmanai savo darbą, visur gyvensi gerai.“

Nors toli į ateitį Jamil neplanuoja, tikina bent kelerius metus tikrai liksiantis Vilniuje:

„Nemažai užsieniečių sakė, kad Vilnius jiems yra per mažas. Manau, kad Vilnius — miestas ne visiems. Čia labai ypatinga atmosfera, kartais net magiška. Pavyzdžiui, šis miestas kartais su manimi kalbasi. Tik svarbu stebėti ženklus, kad tai suprastum.“

Ankstesnė istorija
Sandra Ovčinikova
Kita istorija
Neringa Stroputė
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!