Sandra Ovčinikova
„Manau, jog studijuodamas ar dirbdamas kitoje valstybėje, ją pažįsti kur kas geriau nei tik praeidamas pro ją su kuprine ant pečių. Man norėjosi ne tik atostogų ar žygio po svečias šalis, nenorėjau būti tik turistė — norėjau svetur gyventi.“
Sandra į Lietuvą grįžo prieš vienerius metus. Sandros patirtis unikali dėl to, kad per laiką, kurį buvo išvykusi, spėjo pagyventi net septyniose valstybėse: Maltoje, Portugalijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Estijoje, Latvijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Maltoje dar studijų metais Sandra atliko praktiką, Portugalijoje vienerius metus savanoriavo, padėjo nepasiturinčių šeimų vaikams, o Olandijoje, Ispanijoje ir Latvijoje atliko magistro studijų programą, kuri po semestrą leido studijuoti trijų Europos šalių universitetuose. Tuomet pasinaudojusi Baltijos-Amerikos laisvės fondo (angl. Baltic-American Freedom Foundation) programa išvyko į Vašingtoną, kur vienerius metus dirbo teisinio pobūdžio darbą.
Į klausimą, kodėl nusprendė išvykti iškart po studijų, mergina atsako norėjusi pažinti pasaulį — įgyti naujos patirties, susipažinti su skirtingomis kultūromis:
„Mano patirtis leido man tapti skirtingų visuomenių dalimi. Juk tvarkant administracinius reikalus, lankantis pas gydytoją, parduotuvėje, gyvenant tarp tos valstybės gyventojų, šalį pažįsti iš arti, išmoksti kalbą, gaminti vietinius patiekalus, todėl ryšys su ta valstybe tampa kur kas intymesnis. Dėl to iš tikrųjų galiu pasakyti, jog žinau, kaip ir koks gyvenimas verda už Lietuvos sienų.“
Kadangi Sandra turėjo galimybę gyventi ne vienoje šalyje, pabrėžia, kad visur gyvenimas savitas, sukauptos patirtys unikalios ir iš kiekvienos šalių yra ko pasimokyti Lietuvai: „Pagyvenusi Estijoje ir Latvijoje, priėjau išvadą, kad net Baltijos šalys turi daug ko viena iš kitos išmokti, pavyzdžiui, mums tikrai praverstų turėti bent dalį jų šiaurietiško užsispyrimo. Dėl to megzti glaudesnius ryšius su savo kaimynais tiesiog būtina.“ Taip pat mergina mini, kad gyvenant svetur neapsieinama be linksmų nesusipratimų: „Sykį keliaudama po Ispaniją labai sušalau, dėl to užsukusi į kavinę paprašiau arbatos. Barmenas man atnešė arbatos, tik šaltos. Sako, „O koks skirtumas kokia? Skonis juk tas pats“. “
Nors integracijos procesas gali būti vienoks Estijoje ir kitoks JAV, Sandra apibendrindama sako, jog emigracija visiškai skirtinga, kai neišvažiuoji visam laikui, iškeliauji vienas, o ne su šeima:
„Kadangi kiekvienoje valstybėje gyvenau iki vienerių metų, man nereikėdavo kurtis aplinkos nuolatiniam gyvenimui (pavyzdžiui, JAV neprivalėjau kaupti kredito balo (angl. credit score)). Visgi toks blaškymasis po pasaulį, kai neįsikuri ilgam, sudaro nestabilumo jausmą, pratina prie gyvenimo su mažiau atsakomybių. Būdama Lietuvoje būčiau turėjusi padėti artimiesiems, o užsienyje šios pareigos dingo. Dėl to galėčiau pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje realesnis. Draugystės sukurtos laikinai gyvenant užsienyje yra daug trapesnės. Kita vertus, pasaulis yra nedidelis ir su artimiausiais draugais užsieniečiais susitikau ne kartą. O lietuvius draugus ar gimines kartais sutinki tik kartą per metus ar net rečiau.“
Metai praleisti užsienyje Sandrai, be abejonės, buvo itin naudingi, vien jau dėl to, jog leido tobulinti anglų kalbos įgūdžius, padėjo išmokti ispanų, portugalų, latvių kalbas. Dėl to emigravusiems lietuviams Sandra pataria „kuo efektyviau išnaudoti laiką svetur, mokytis kalbų, nebūti įsikibus pirmo užsienyje gauto darbo, būti aktyviems, bendrauti su vietiniais, papildomai mokytis. Taip grįžtant parsivešite ne tik uždarbį, bet ir didesnį žinių bagažą, vėliau padėsiantį įsitvirtinti Lietuvoje.“
Sandra į Lietuvą grįžo pasibaigus Baltijos-Amerikos laisvės fondo programai. Programos dalyviai, įgiję vienerių metų darbo praktikos užsienyje, vėliau „parveža“ įgytas žinias į Lietuvą ir po programos čia pasilieka bent keletą metų. Šiandien Sandra džiaugiasi savo darbu rinkos tyrimų įmonėje „Euromonitor International“, sako esanti laiminga dėl ją supančių kolegų. Nors pastebi, kad vos grįžus darbą susirasti buvo kiek sudėtinga: „Kol esi išvykęs, Lietuvoje neužmezgi darbui reikalingų pažinčių. Ryšių bei žinių apie skirtingas įmones ir pastarųjų trūkumus bei privalumus man buvo šioks toks nepatogumas grįžus“. Visgi Sandra teigia, kad grįžtant į Lietuvą emigrantus labiausiai gąsdina administracinė našta, kai kuriais atvejais, jos nuomone, beprasmiai barjerai: „Gyvenamosios vietos deklaravimas reikalingas tik keliose pasaulio valstybėse, dažniausiai autoritarinėse. Nesuprantu, kokia nauda tokią praktiką taikyti Lietuvoje. Iš užsienio grįžti nusiteikęs optimistiškai, o tave ima ir užgriūna administracinė našta, kuri, taip sakant, palieka „blogą skonį“.“
„Kita vertus, — priduria mergina —, Lietuvoje net labai geros motinystės atostogų sąlygos. JAV motina gautų 10 dienų atostogų. Galbūt, turint palankesnę darbo sutartį, tris-šešis mėnesius. Dar vienas Lietuvos privalumas tas, kad čia jaučiuosi saugiai. Saugiau už visas kitas valstybės, kuriose man yra tekę gyventi. Kalbu apie saugumą gatvėje, namuose.“
Sandra taip pat mini ir kitus gyvenimo Lietuvoje pranašumus: „Nors užsienyje karjeros laiptais kilti įmanoma, net antros—trečios kartos migrantams sunku kilti socialiniais laiptais. Tėvynėje su tokiomis problemomis susiduriame rečiau. Be to, Vilniuje yra geras oras, — Sandra žvilgteli pro langą ir nusijuokia pamačiusi, kad lyja, — turiu omeny, kad švarus oras, tarša maža. Dėl to ir daugelio kitų priežasčių čia gyventi gera.“
Baigdama pokalbį mergina pasidalija smagiu nutikimu Maltoje:
„Su drauge buvome prie jūros ir ji pasakė, kad prie mūsų prisijungs dar viena lietuvė. Laukiau tos lietuvės, kol prie manęs priėjo juodaodė mergina ir kuo puikiausiai prakalbo lietuviškai. Tarp kitko, apie Lietuvą atsiliepė labai pozityviai. Lietuvio identitetas keičiasi. Ir, manau, reiktų kuo labiau skatinti būtent tarptautinių lietuvių integraciją. Daug iš emigravusių žmonių negrįš į Lietuvą, bet be galo svarbu, kad išliktų ryšys tarp čia gyvenančių, grįžusių ir diasporos.“
