Viltė Banelytė

„Grįžimas  į Lietuvą buvo ganėtinai natūralus žingsnis. Užsienyje gyvenau jau šešerius metus, krausčiausi iš vienos šalies į kitą: atsibodo neturėti nuolatinių namų, negalėti pasikabinti paveikslų ir plakatų ant sienų, reikėjo visur viską mokytis iš naujo ir adaptuotis... Norėjau turėti namus, susirasti vieną šampūną, kurį galėčiau naudoti visą laiką ir neturėčiau galvoti, kad kažkur persikrausčius turėsiu ieškoti kito. Nors tai ir buitiniai dalykai, po kurio laiko jie tampa svarbūs, kažkuriuo metu įsinori pastovumo.“

Pirmąsyk pagyventi į užsienį Viltė išvyko iškart po mokyklos baigimo, tuomet nusprendė tris mėnesius padirbėti Londone. Grįžusi iš Jungtinės Karalystės mergina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti Kultūros istoriją ir antropologiją. Tačiau Viltė greitai suprato, jog nori studijuoti antropologiją Jungtinėje Karalystėje ir išvyko. Kadangi JK buvo lankiusis anksčiau, studijoms pasirinko Durham — mažą miestelį šiaurės rytų Anglijoje, kuriame galėjo išpildyti savo svajonę — studijuoti antropologiją. Vėliau Viltė su „Erasmus“ mainų programa metus praleido Slovėnijoje. Baigusi Durham‘o universitetą, magistro studijas pasirinko Švedijoje, praktiką atliko Danijoje, vėliau su AIESEC programa savanoriavo Kazachstane ir keletą mėnesių gyveno Šveicarijoje. Į Lietuvą Viltė grįžo prieš dvejus metus ir dabar dirba „Viešosios politikos ir vadybos institute“ („VPVI“).

Kalbėdama apie integraciją užsienyje, Viltė pastebi, kad sunkiausia įsilieti į socialinį gyvenimą buvo Anglijoje: „Ten — daug kultūrinių šokų, su kuriais apsipratau neiškart. Pirmiausia, regionas, kuriame gyvenau, yra labai neturtingas, bet studentai, atvykstantys mokytis į Durham‘ universitetą, paprastai yra iš itin turtingų šeimų. Taigi miestelis tapdavo tarsi klasių kovų arena, pasitaikydavo ir muštynių. Susidraugauti su kursiokais britais sekėsi sunkiai, galbūt dėl didelės socialinės atskirties vieni kitų nesuprasdavom. Kita vertus, nenoriai prie gyvenimo Anglijoje pratinausi ir todėl, kad į šią šalį atvykau laikydamasi arogantiškos nuomonės, jog Lietuvoje gyvenimas pats geriausias ir net būdama atvykėlė neprivalau prie nieko taikytis. Greitai supratau, kad gyvendamas kitoje kultūroje  privalai priimti tai, kas tau nepatinka, turi prisitaikyti, o tam dažnai reikia nemažų pastangų.“

Visgi pasakodama apie Slovėniją Viltė nušvinta ir atsiliepia apie kur kas malonesnes patirtis:

„Slovėnija — mano svajonių šalis. Ten sutikau savo vyrą ispaną.  Jeigu jo ar manęs paklaustum, kur norėtumėme gyventi, jeigu ne Lietuvoje, atsakytumėme, kad Slovėnijoje. Tai  — labai įdomi šalis. Be to, labai patogi keliauti: tai Europos centras, nuo kurio ir jūra netoli, ir kalnai, ir vakarų Europa, ir Balkanai. Slovėnijoje taip gera gyventi buvo ir dėl to, kad tuomet labai smagiai leidau laiką, juk ten išvykau su „Erasmus“ mainų programa. Jeigu būčiau dirbusi, galvojusi apie šeimą, būstą ar kitus rimtus dalykus, galbūt gyvenimas ten nebūtų buvęs toks tobulas, nežinau.“

Kazachstanas, suprantama, yra  egzotiškiausia šalis, kurioje Viltei yra tekę gyventi: „ Apie vidurio Aziją buvau prisiskaičiusi daug antropologinės literatūros, mane tas kraštas labai žavėjo. Juk Kazachstanas — klajokliškos kultūros šalis, tikrai norėjau pamatyti, kaip gyvenimas verda ten. Deja, atvažiavusi pamačiau valstybę, kuri atrodė kaip Lietuva prieš trisdešimt metų — sovietmetis. Ir tai mane labai nuvylė. Supratimas, kokia prasta yra socialinė moterų padėtis, šalies įvaizdžio netaisė. Pavyzdžiui, pati tuomet būdama 22 metų studentė dažnai sulaukdavau klausimų, kodėl esu netekėjusi. Šalis tikrai įdomi, labai daug įspūdingos gamtos, istorija, tačiau ten gyventi nuolatos nenorėčiau.

Viltė teigia, kad iš visų valstybių, kuriose jai yra tekę gyventi, į Lietuvą panašiausia yra Švedija:

„Nors pragyvenimo lygis žymiai aukštesnis, yra ir daug panašumų: miškai, gamta, maistas, „Statoil‘as“, bankai... Nesijaučiau labai nutolusi nuo Lietuvos, net savo lietuviška banko kortele naudojausi. Taip pat Švedijoje žmonių mentalitetas panašus, aptarnavimas kavinėse toks pat blogas kaip pas mus. Dėl to ir galvojau: kam gyventi Švedijoje, jeigu galiu Lietuvoje?“ — nusijuokia.

Už tai, kad Viltė grįžo gyventi į Lietuvą, turėtumėme padėkoti jos vyrui: „Kadangi mano vyras ispanas, kažkuriuo metu turėjome nuspręsti, kurią valstybę rinksimės gyvenimui kartu. Mūsų susitarimas buvo toks — kraustysimės į tą valstybę, kurioje pirmas iš mūsų susiras darbą. Nutiko taip, kad aš darbą  Lietuvoje susiradau labai greitai. Dėl to šiandien mes gyvename čia, Lietuvoje, ir tuo esame patenkinti,“ — džiaugiasi Viltė.

„Integruotis grįžus į Lietuvą buvo sunkoka, kadangi paskutinė valstybė, kurioje buvau apsistojusi prieš atsikraustydama į Vilnių, buvo Šveicarija. Rodėsi keista, kad vos išėjus iš Vilniaus centro realybė „nebeblizga“. Šveicarijoje žmonės labai tvarkingi, rūpinasi savo ir savo miesto gerove, tai atvykus iš ten, mūsų sostinė atrodė apgriuvusi: gatvės duobėtos, kiemai nesutvarkyti. Visgi supratau, kad Vilnius labai pasikeitęs — miestas tapo atviresnis, jaunatviškesnis, tolerantiškesnis nei buvo prieš man išvykstant svetur.“

Mergina, kaip ir dažnas grįžęs tėvynainis, susidūrė su administraciniais rūpesčiais:

„Kaip užsiregistruoti poliklinikoje, kaip elgtis laukiant gydytojo — ar laukti eilėje, ar eiti be eilės (kaip pas mus, rodos, įprasta), užtruko suprasti kokius ir už ką mokesčius mokėti ir panašiai. Nors kai kam šie dalykai atrodo elementarūs, aš jų nežinojau.“

Šiandien Viltė yra labai laiminga dirbanti „VPVI“: „Mano darbas — atlikti viešosios politikos vertinimus. Nors bijojau pradėti darbą Lietuvoje, galvojau, teks sėdėti nuo septynių iki penkių popierius pildant, baiminausi be reikalo. Savo darboviete esu labai patenkinta. Turime visas galimybes mokytis, tobulėti, darbuotojams leidžiama prisiimti atsakomybes, tave supa puiki komanda, šaunūs kolegos. Taip pat mūsų įmonė dirba su Europos Komisija, taigi tenka bendrauti ir su ekspertais iš kitų šalių, tai suteikia darbui įvairovės. Be to, manau, analitinių tyrimų sritis Lietuvoje  yra perspektyvi, įmanoma kilti karjeros laiptais. Beje, jauni žmonės grįžę po studijų ir darbo užsienyje parsiveža darbdavių labai vertinamos patirties ir „Viešosios politikos ir vadybos institutas“ visuomet tokių žmonių ieško.“

Pokalbiui einant į pabaigą, tiems, kurie užsienyje praleidžia pirmuosius metus,  Viltė pataria įsitraukti į  lietuvių bendruomenių veiklą:

„Pirmaisiais metais išvykus buvo sunku, dažnai susirašinėdavau su mama, labai ilgėdavausi Lietuvos, todėl ėmiau organizuoti Baltijos valstybių bendruomenės Durham‘o universitete (angl. Durham University Baltic Students Society) veiklą. Tuomet būdavo malonu susibėgti kartu su tautiečiais, lietuviškai apkalbėti anglus ir Angliją, ir kaip ten viskas keista. Taip pat pamenu, kad į pirmą mūsų bendruomenės susitikimą atėjo vienas kito prieš tai nepažinoję vaikinas ir mergina. Žinau, kad dabar jie jau susituokę. Neaišku, ar ši pora būtų susipažinusi, jeigu ne mano surengtas pirmasis mūsų bendruomenės susitikimas. Taigi, noriu pasakyti, kad įsitraukimas į lietuvių bendruomenes gali būti ir naudingas“ — nusišypso Viltė.

Ankstesnė istorija
Eglė Pastarnokienė
Kita istorija
Sandra Ovčinikova
Informacija atnaujinta: 2018-10-16
MENIU

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):