Darius Augustinavičius

Gyvenimas tekėjo įprasta vaga - Darius su žmona gyveno Kaune, dirbo meistru Lietuvos geležinkeliuose – ieškodavo geležinkelio įtrūkimų, skilimų ir kitų defektų dėl kurių nulūždavo bėgiai. Viskas nenumatyta linkme pasisuko 2001 metais, kai tuometės Dariaus žmonos sesers vyras išvyko į Norvegiją. „Lietuvoje nebuvo blogai – prisimena Darius – tačiau galvojome, kodėl gi nepabandžius ir mums. Jei kitiems sekasi, tai ir mums gali“ – pasakodamas, kad gyvenime tiesiog norėjosi šviežio oro gūsio ir permainų, šypsosi Darius. Trumpa avantiūra virto 16 metų kelione – migruojant iš Lietuvos į Norvegiją, gyvenant Norvegijoje, dirbant tolimųjų reisų vairuotoju ir vėl traukiant į Norvegiją.

Pirmoji Dariaus ir jo žmonos kelionė į Norvegiją truko 3 mėnesius. Darbas nebuvo iš lengvųjų – teko dirbti fermose. „Sakė duosim, kur gyventi. Nuvežė į kažkokį mišką, nieko aplink nėra bent vieno kilometro spinduliu. Elektros nėra, vandens nėra.  Atvažiavus į darbą fermoje, mane ištiko šokas: visą gyvenimą gyvenau mieste, o čia – keli šimtai karvių vienoje vietoje. Šeimininkas rodo, kaip man dirbti reikia - lenda po ta karve, taiso melžimo aparatą. Tąsyk, išsigandęs ir nevalingai traukdamasis nuo galvijų atatupstas, galvojau - aš tikrai po ta karve nelįsiu - tokios didelės ir dar spiria koją pakėlę. Buvau karvę matęs tik paveiksliuke, o čia – gyvas sutvėrimas“ – dalindamasis pirmaisiais įspūdžiais Norvegijoje, juokiasi Darius.

Po trijų mėnesių Norvegijoje, vyras su žmona grįžo atgal į Lietuvą. Dariaus nusivylimui, priedas prie atlyginimo už uždirbtus metus Lietuvos geležinkeliuose dingo, taigi jo atlyginimas gerokai sumažėjo ir darbo teko ieškotis kitur. Vyras mėgino duonos išvežiotojo darbą, tačiau ilgainiui, suvokė, kad toks darbas ne jam ir vėl pakėlė sparnus į Norvegiją: „Su žmona norėjome nuosavo būsto. Galvojome - važiuojam, užsidirbsime ir grįšime. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Nusipirkome butą Kaune už pinigus uždirbtus Norvegijoje“. Tačiau ratas įsisuko – vėliau Darius su žmona mąstė, kad neprošal būtų užsidirbti ir baldams, po to verslo pradžiai... Po ketverių metų cikliško darbo – kelių mėnesių Norvegijoje bei kelių mėnesių pertraukos Lietuvoje, Darius gavo pasiūlymą pas pastarąjį ūkininką fermoje dirbti pastoviai. Nuo to laiko šeima į Lietuvą grįždavo tik per šventes ir trumpų atostogų. Nenuostabu, kad nuo sunkaus, didelės fizinės ištvermės reikalaujančio darbo – patalpų valymo, sėjos ir kitų pareigų, Dariui plyšo rankos raumenys. Nebegalėdamas dirbti, vyriškis mąstė, jog pas darbdavį gyventi nepatogu – kaipgi čia gyvensi, jeigu nedirbi. Todėl neilgai trukus Darius su žmona nusipirko nuosavą namą ir išsikraustė. Nors dėl sveikatos būklės Darius negalėjo dirbti, jis laiko veltui neleido - intensyviai mokėsi norvegų kalbos: „Eidavau į norvegų kalbos mokyklą keturis kartus per savaitę po septynias valandas“ – prisimena vyriškis. Šios pamokos padėjo įveikti kalbos barjerą, tad Darius į fermą, kurioje pradirbo šešis metus, pagerėjus sveikatai, nebegrįžo - įsidarbino taksistu. Naujasis darbas tapo daug mielesnis ir kiek paprastesnis fiziškai. Vis dėlto, gyvenimas pažėrė naujų išbandymų - po sutrikusios sveikatos, sekė skyrybų procesas su žmona.

Sunkiai išgyventos skyrybos paskatino grįžti ten, iš kur pradėjo – į Lietuvą. Gyvendamas Lietuvoje, po nemenko laiko tarpo, Darius susirado naują draugę be kurios negali įsivaizduoti tolesnės savo ateities. Kartu su naująja drauge Darius vėl patraukė į Norvegiją 2012-aisiais. Tiesa, jauna šeima Norvegijoje neprigijo – atvyko į Norvegiją viduryje mokslo metų, tad vaikams buvo sunku persiorientuoti, o be to, tiek Dariaus draugė, tiek vaikai – ilgėjosi giminaičių ir draugų, tad po trijų mėnesių Norvegijoje, šeima grįžo į Kauną. Neilgai trukus Darius pradėjo gyventi kaip emigracijos pradžioje – padirba Norvegijoje, grįžta pas draugę į Lietuvą ir taip vėl iš naujo. Šį nepaliaujamą ratą sustabdė netikėta naujiena – vyriškis taps tėvu. Suvokdamas, kad savo vaiką nori auginti Lietuvoje, Darius grįžo namo ir  su draugais pradėjo kurti krovinių pervežimo verslą: „Viskas ėjosi sklandžiai. Vežiojome krovinius „į skandinavus“. Vis dėlto pradinė verslo sėkmė ilguoju laikotarpiu išvirto į nesėkmę, tad Darius, išleidęs visas savo santaupas verslo kūrimui, nusprendė tapti sunkvežimio vairuotoju: „Nuėjau dirbti „fūristu“, vežioti krovinius į Italiją. Bet čia tas pats kaip emigracijoj, nes namie beveik nebūni“.

Nepaliaujamas namų ir šeimos ilgesys bei kūdikio laukimas ginė Darių grįžti į Lietuvą. Vieną rytą nubudęs, vyras ryžosi mesti jį nuo namų ir šeimos skyrusį darbą ir iškeliavo namo: „Nuėjau dirbti į servisą „Kautroj“. Visada norėjau išmokti montuoti padangas. Išmokau tas padangas montuoti, tada mąsčiau, gal laikas kažką pradėti nuosavam garaže“. Kadangi padangų montuotojų apylinkėje netrūko, Darius nusprendė papildomai užsiimti važiuoklių tvarkymu. Kalbėdamas apie dabartinį darbą „Kautroje“, kur montuoja padangas, ir papildomą darbą garaže, kur tvarko važiuokles, vyriškis šypsosi – abu darbai jam patinka, užsidirbti galima, o be to yra arti namų. Maža to, Darius sulaukia vis daugiau klientų nuosavame garaže, taigi užimtumo netrūksta.

Paklaustas, kas pagaliau paskatino žengti žingsnį - grįžti į Lietuvą ir joje įsikurti, Darius mąsto neilgai: „Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, tai buvo tik laiko klausimas. Čia jaučiuosi namie, čia mano šeima. Jeigu tau svarbu tik pinigai ir nesvarbu, ką veiki už pinigus, tai, kas tu tuomet esi? Pajamos ir darbas – tikrai ne pirmoje vietoje“. Vyras gėrisi bei vertina ir gimtąją kalbą: „Norvegijoje, kad pasakyčiau mintį man reikia daug daugiau žodžių nei Lietuvoje. Nuostabu, kai dėl kultūrinio panašumo, man užtenka kelių žodžių, jog būčiau suprastas“.

Dariaus įsitikinimu, visai nesvarbu, kokios prabangos tavo būstas ar koks platus socialinis ratas – vis vien negali jaustis visiškai savas:


„Kiek nori tų draugų gali turėti, kiek nori būk integravęsis, vis vien nebūsi savas šimtu procentų, nes tavo šaknys juk – Lietuvoj. Tuo, kuo aš esu šiandien, tapau Lietuvoj, o ne kažkur kitur ir esu dėkingas Lietuvai. Grįšiu ten, kur išmokau vaikščiot. Jeigu man skaudės – grįšiu į gimtąją šalį“.

Ankstesnė istorija
Andrius Januta
Kita istorija
Mohamed Camara
Informacija atnaujinta: 2018-10-02
MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

MENIU
  • 8 800 22922

Nemokamos linijos:

Skambinant iš užsienio (įprastas tarifas):

Reikia pagalbos?

Klauskite mūsų dabar!